Ginčas civilinėje byloje dėl servituto ir atlyginimo už servitutą dydžio nustatymo.
Ieškovė prašė teismo nustatyti neterminuotus servitutus tarnaujantiesiems daiktams – atsakovui nuosavybės teise priklausantiems žemės sklypams viešpataujančiųjų daiktų, ieškovei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų namų, pastatytų atsakovo sklypuose, atžvilgiu ir nustatyti metinį atlyginimą už tarnaujantiesiems daiktams nustatytą servitutą.
Ieškovė šiuo metu neturi teisinio žemės sklypų naudojimosi pagrindo, o nesutarimai su atsakovu dėl žemės sklypų naudojimosi tvarkos nustatymo sudaro pagrindą nustatyti servitutus atsakovo žemės sklypams. Nenustačius servituto atsakovui priklausantiems žemės sklypams, ieškovei, o vėliau ir būsimiems gyvenamųjų namų savininkams, nebūtų įmanoma normaliomis sąlygomis naudoti gyvenamųjų namų pagal paskirtį, kadangi nebūtų galima patekti į jiems nuosavybės teise priklausančius namus, juos naudoti ir eksploatuoti įprasta tvarka. Gyvenamieji namai ir jiems priklausantys inžineriniai tinklai suplanuoti atsakovui nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose. Prašomu nustatyti servitutu būtų užtikrinta, kad gyvenamųjų namų savininkai turėtų galimybę naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu ar kitokiu teisiniu pagrindu valdomu nekilnojamuoju daiktu pagal paskirtį.
Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnio 1 dalis). Taigi šioje teisės normoje įtvirtintos dvi sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu, tai: savininkų nesutarimas ir būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį normaliomis sąnaudomis.
Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta sąlyga, jog servitutas nustatomas teismo sprendimu, jeigu savininkai nesusitaria, negali būti vertinama kaip reikalavimas ginčą spręsti iš anksto ne teisme. Kita vertus, toks susitarimas reikštų sandorio tarp šalių sudarymą, o sandoriais nustatyti servitutus turi teisę tik pats tarnaujančiuoju tampančio daikto savininkas (CK 4.125 straipsnis). Dėl to savininkų nesusitarimo faktas konstatuotinas ne tik tada, kai įrodoma, kad siekiantis servituto asmuo teikė tarnaujančiuoju pripažintino daikto savininkui konkrečius pasiūlymus ir šis su jais visais ar iš dalies nesutiko, bet ir tada, kai įrodymais patvirtinta, kad susitarimas neįmanomas dėl esminio šalių požiūrių skirtumo į susidariusias situacijas ir jų sprendimo būdų, konflikto, nesantaikos ir pan., t. y. esant patikimų duomenų, kad tarp šalių kilęs ginčas dėl teisės spręstinas teisme (CPK 5 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2010).
Servitutas teismo sprendimu gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2007).
Civilinio kodekso XXIX skyriaus, reglamentuojančio žemės nuomos santykius, 6.557 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, pasibaigus žemės nuomos terminui arba nutraukus žemės nuomos sutartį prieš terminą, už pastatytus pastatus, statinius ir įrenginius, kurių statybos galimybė buvo numatyta žemės nuomos sutartyje, nuomininkui žemės savininkas kompensuoja, o kai pastatai lieka buvusiam žemės nuomininkui nuosavybės teise, šis turi teisę į žemės servitutą, jeigu tai buvo numatyta žemės nuomos sutartyje arba papildomame rašytiniame susitarime.
Žemės nuomos sutarties pagrindu šalys sutarė, kad, pasibaigus sklypo nuomos terminui ar nutraukus šią sutartį prieš terminą, nuosavybės teisė į objektus lieka nuomininkui, kuris turi teisę į žemės servitutą sklype.
CK 6.221 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Ši įstatymo nuostata suteikia galimybę šalims, sudarant sutartį, laisva valia sutarti dėl sutarties nutraukimo padarinių, kiek tai neprieštarauja sutarties nutraukimo instituto taikymo esmei. Ginčo atveju šalys buvo sutarusios dėl to, kokias pasekmes sukels žemės nuomos sutarties nutraukimas, tačiau po sutarties nutraukimo nesutarė dėl servituto nustatymo sandoriu, todėl ieškovė kreipėsi į teismą prašydama nustatyti žemės servitutą į atsakovui nuosavybės teise priklausančius sklypus.
Civilinė byla Nr. e3K-3-190-916/2017