Civilinė byla dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu, dovanojimo sutarties formos reikalavimus.
Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia atsakovų sudarytą dovanojimo sutartį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio pagrindu ir prašė taikyti vienašalę restituciją bei priteisti iš atsakovo J. K. atsakovui V. K., priteistą sumą nukreipti ieškovės reikalavimui į V. K. tenkinti (CK 6.66 straipsnio 4 dalis).
Ieškovė nurodė, kad yra atsakovo V. K. kreditorė. Jos reikalavimo teisė kyla iš vekselio bei jo pagrindu išduoto vykdomojo įrašo. Šis dokumentas buvo perduotas vykdyti antstoliui ir patvarkymu priimtas vykdyti. Skolos iš atsakovo V. K. išieškoti nepavyksta iki šiol, o areštuoto turto nepakanka kreditorės reikalavimui patenkinti. Be to, išieškojimą iš V. K. yra pradėję ir kiti jo kreditoriai.Ieškovė, kaip atsakovo V. K. kreditorė, pareikštu ieškiniu CK 6.66 straipsnio pagrindu ginčijo atsakovų notarine tvarka patvirtintą dovanojimo sutartį.
Privaloma dovanojimo sandorio forma
Dovanojimo sutartis laikoma sudaryta nuo dovanos perdavimo neatlygintinai apdovanotajam, šiam išreiškiant savo valią dovaną priimti, momento (CK 6.465 straipsnio 1 dalis) ir nuo šio momento apdovanotasis pagal bendrą taisyklę įgyja nuosavybės teisę dovaną (CK 4.49 straipsnio 1 dalis).
CK 6.465 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui.
Sandoriai, taigi ir sutartys, sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato privalomos rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis). CK 1.73 straipsnyje išvardyti sandoriai, kurie turi būti sudaryti paprasta rašytine forma, o CK 1.74 straipsnyje – sandoriai, kurie turi būti sudaryti notarine forma, taip pat nurodyta, kad tokia forma turi būti sudaromi ir kiti sandoriai, kuriems CK nustato privalomą notarinę formą. Vieni iš tokių sandorių yra dovanojimo sutartys, kurių formą reglamentuojančio CK 6.469 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad sutartis, kai dovanojama didesnė kaip 1500 Eur suma, turi būti rašytinės formos, o nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis, taip pat dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip 14 500 Eur, turi būti notarinės formos.
Pagal CK 1.93 straipsnio 1 dalį įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatytos pasekmės (CK 1.93 straipsnio 5 dalis).
Vis dėlto nurodytos taisyklės išlyga dėl notarinės formos nesilaikymo nustatyta CK 1.93 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu, šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nereikia.
Šiame kontekste pažymėtina, kad niekinių sandorių, priešingai negu nuginčijamų (CK 1.79 straipsnis), negalima patvirtinti. CK 1.78 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį teismas vienos šalies prašymu gali patvirtinti sandorį, kuris sudarytas nesilaikant notarinės formos, dovanojimo sandoriai, sudaryti nesilaikant privalomos notarinės formos, yra mišraus pobūdžio, nes turi tiek niekinio, tiek nuginčijamo sandorio bruožų. Atitinkamai, vadovaujantis sutarčių teisėje esančiais konsensualizmo, neformalumo ir favor contractus(sutarties naudai) principais, taip pat atsižvelgiant į tai, kad esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis), šalys, aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšdamos savo valią, gali dovanojimo sandorį, sudarytą nesilaikant privalomos notarinės formos, patvirtinti (įforminti).
Esant tokiai situacijai, kai šalys nesilaikė įstatyme nustatytos dovanojimo sutarties notarinės formos dėl lėšų perdavimo, tokia sutartis savaime nelaikytina niekine, jeigu šalys aiškiai ir nedviprasmiškai parodo, kad abi siekė sudaryti dovanojimo sutartį ir ją vėliau įformina pagal CK keliamus reikalavimus.
Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės patvirtina atsakovų – artimųjų giminaičių (tėvo ir sūnaus) aiškią valią sudaryti dovanojimo sutartis, kurias abi šalys vėliau įformino pagal CK keliamus reikalavimus.
Dovanojimo sutartis yra realinė, ir kaip minėta, mišraus pobūdžio, turinti tiek niekinio, tiek nuginčijamo sandorio bruožų, laikoma sudaryta perdavus dovanojamą daiktą (CK 6.465 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi dovanojimo sutarčiai, kaip realiniam sandoriui, taikytina CK 6.181 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta, kad, kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą būtinas turto perdavimas, sutartis laikoma sudaryta nuo atitinkamo turto perdavimo (žr., pvz., Mikelėnas, V., ir kt. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Vilnius: Justitia, 2003, p. 227).
Sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu
Actio Paulianayra skirtas ginti kreditoriui nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir apsaugoti kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-69-313/2021, 28 punktas).
Teismų praktikoje aiškinant CK 6.66 straipsnio nuostatas laikomasi pozicijos, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Paulianapagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (pirmiau nurodytas kasacinio teismo nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 47 punktą).
Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Sutartinių prievolių atsiradimo momentas paprastai siejamas su sutarties sudarymu (CK 6.181 straipsnis); ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą; galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip savarankiška actio Pauliana sąlyga, nesietina ir negali būti tapatinama su prievolės (ir kreditoriaus teisių) pažeidimu. Taigi kreditorius turi įrodyti neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsiradimą iki ginčijamo sandorio sudarymo (pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
Civilinė byla Nr. e3K-3-44-684/2023