Civilinė bylą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į ūkio pastatą. Pareiškėjas nurodė, kad pagal pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą su kitu asmeniu, jis įsigijo dalį pastato – gyvenamojo namo. Taip pat, nors pirkimo–pardavimo sutartyje ir nenurodyta, jam buvo perleistas ir šalia šio gyvenamojo namo pastatytas ūkio pastatas.
Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl to, ar egzistuoja būtinosios sąlygos teismui nustatyti pareiškėjo nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą (CK 4.68 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjas teigia, kad šios sąlygos egzistuoja, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas nėra asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą – ūkio pastatą ir, kad šis daiktas visą valdymo laiką nebuvo valdomas teisėtai, taip pat nepagrįstai šį ūkio pastatą pripažino valstybės nuosavybe.
Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą
CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.
Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 25 punktas; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
Bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, skirtingai nei bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kuriose prašoma nustatyti daiktų valdymo nuosavybės teise faktą, pareiškėjai neturi įrodyti, kad jie yra daiktų savininkai. Atvirkščiai, jie neturi būti daiktų, į kuriuos prašo pripažinti įgijus nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, savininkai. Jie turi įrodyti, kad yra tokių daiktų valdytojai, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktai gali būti privačios nuosavybės teisės objektais ir nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei bei nėra registruoti kitų asmenų (ne valdytojų) vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 31 punktas).
CK 4.23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas.
Kasacinio teismo išaiškinta, kad CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, jog daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad asmuo, pretenduojantis daiktą įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu, neturi nurodyti daikto teisėto įgijimo pagrindo, t. y. kurio nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir nurodyti, kodėl jis šiuo pagrindu neįgijo nuosavybės teisės į daiktą. Toks minėtoje CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostatoje įtvirtintos normos aiškinimas išplaukia iš CK 4.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąžiningo įgijėjo sampratos, pagal kurią sąžiningu daikto įgijėju laikomas asmuo, kuris užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, – tai reiškia, kad tokiam asmeniui turi būti žinomas teisėtas pagrindas įgyti daikto valdymą, kuris jam suteikia daugiau teisių į daiktą nei kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 34 punktas).
Pareiškėjas byloje įrodinėja, kad buvo įsitikinęs, jog tapo teisėtu ūkio pastato (sandėliuko) valdytoju pagal pirkimo–pardavimo sutartį su buvusiu gyvenamojo namo dalies, kurios priklausinys yra šis sandėliukas, savininku. Paaiškėjus, jog taip nėra, kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti faktą, jog yra įgijęs šį nekilnojamąjį turtą įgyjamosios senaties pagrindu.
CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; kt.).
38. Nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu. Jei daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).
Teisėtas ir sąžiningas daikto valdymas
Teismo byloje buvo nustatyta, kad ginčo ūkinį pastatą pareiškėjas pradėjo valdyti būdamas tikras, jog valdo jį teisėtai, sąžiningai ir atvirai. Buvęs turto savininkas teismui patvirtino, kad pareiškėjas, įsigijęs ūkinį pastatą, juo ėmė naudotis, vykdė remonto darbus.
Kasacinio teismo praktikoje, grindžiamoje atitinkama EŽTT pozicija, išaiškinta, kad pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį („Nuosavybės apsauga“) saugotinas teisėtas lūkestis, o ne tik paprasta viltis ar paprastas lūkestis (kurie nesaugotini); teisėtam lūkesčiui konstatuoti gali būti svarbios įvairios aplinkybės, duodančios pagrindą jam susiformuoti, – teisinis reguliavimas per se (savaime), nuosekli teismų praktika, galutinis administracinis aktas, su valdžios institucijomis sudaromos civilinės sutartys, ilgalaikis valstybės susidariusios situacijos toleravimas, kalbant apie statinius – ar jie buvo pastatyti turint kokių nors teisių į sklypą, kokia jų paskirtis ir pan. (2010 m. kovo 29 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje D. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34044/02, par. 62; 2004 m. lapkričio 30 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Ö. prieš Turkiją, peticijos Nr. 48939/99, par. 124) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262-1075/2018, 31 punktas; 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-701/2018, 53 punktas).
Nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kad pareiškėjas valdo ūkinį pastatą (sandėliuką) kaip savo ir juo naudojasi, vykdo jo priežiūros ir remonto darbus. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – šio sandėliuko įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu – nustatymo, bylą nagrinėję teismai priėmė skirtingus sprendimus. Skundžiamu apeliacinės instancijos teismo sprendimu, kuriuo pareiškimas netenkintas, konstatuoti iš esmės vienas su kitu sunkiai suderinami faktai – tai, kad ūkio pastatas buvo sukurtas kaip namo priklausinys, ir tai, kad pagal privatizavimo sandorį šis priklausinys kartu su pagrindiniu daiktu – namu neperėjo privataus fizinio asmens – pirkėjos nuosavybėn. Šių dviejų aplinkybių prieštaringumas skundžiamame sprendime nepašalintas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tai sudaro pagrindą grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, teismas turėtų nustatyti, ar pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą privatizavimo sandoryje privalėjo būti įvardijama, jog priklausinio neištinka pagrindinio daikto likimas, ir ar yra pagrindas išvadai, kad šio sandorio sudarymo metu pirkėjas neįgijo nuosavybėn ginčo statinio ir šis liko valstybės nuosavybe. Taip pat nagrinėjant bylą iš naujo būtina nustatyti, ar pareiškėjas, tiek pradėdamas valdyti ginčo turtą, tiek valdydamas jį visą įgyjamosios senaties laiką, turėjo pagrindą būti įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų; ar visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai, t. y. ar pareiškėjas valdė daiktą kaip savą nesislapstydamas, ar buvo sudaryta galimybė daikto savininkui (jeigu toks būtų buvęs) įgyvendinti savo teisę į daiktą, pavyzdžiui, pareikšti ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, ir kitas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes.
Civilinė byla Nr. e3K-3-71-916/2023