Civilinė byla dėl paskleistų duomenų neatitikties tikrovei, asmens garbės ir orumo gynimo, neturtinės žalos atlyginimo.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos žiniasklaidos priemonių redaktoriams atsakovo vardu išplatinto pranešimo turinio, konkrečiai, dviejų jo teiginių. Ieškovas prašė pripažinti, jog atsakovo vardu Lietuvos žiniasklaidos priemonių redaktoriams paskleisti teiginiai neatitinka tikrovės ir pažemino ieškovo garbę ir orumą, bei priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą.
Paskleista informacija kaip neatitinkanti tikrovės
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad teisė į garbę ir orumą suprantama kaip asmens teisė reikalauti, jog viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015; 2020 m. lapkričio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-701/2020 34 punktą).
Kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad kai asmuo, įgyvendindamas savo teisę skleisti informaciją, pažeidžia teisės normų nustatytus reikalavimus ir kito asmens teises ir teisėtus interesus, jam taikoma teisinė atsakomybė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad asmens garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visetą: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės, ir, ketvirta, faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-403/2018 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad kiekvienu atveju, nustatydamas, ar buvo žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar ši informacija tapo žinoma trečiajam asmeniui. Sąvoka „paskleidimas“ apima konkrečių duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis (žodžiu, raštu, laišku, įsakymu ir pan.), per visuomenės informavimo priemones, elektroniniu paštu, internetu ir pan. bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami. Duomenys laikomi paskleistais, kai juos, be asmens, apie kurį jie paskleisti, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2006; 2018 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-403/2018, 31 punktas).
Skirtumas tarp žinios ir nuomonės
Tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. O nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2016 m. rugsėjo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016 39 punktą; 2021 m. balandžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2021 30 punktą).
Siekiant tinkamai atskirti žinią nuo nuomonės, svarbiausia yra įvertinti pateikiamo teksto kontekstą, autoriaus formuluotes, ar jo teikiama informacija yra suprantama kaip neginčytinas faktas, ar kaip jo asmeninis tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimas. Darant išvadą dėl paskleistos informacijos pobūdžio būtina atsižvelgti į visą kontekstą, kuriame ji pateikta, informacijos pateikimo konstrukciją, pagal kurią spręstina, ar autorius teikia informaciją apie su asmeniu susijusį faktą ką nors teigdamas, nurodydamas, ar pateikia savo tam tikrų duomenų subjektyvų vertinimą, kaip jis supranta teikiamus duomenis. Nuomonę ir faktus galima atskirti nustačius, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas, ar kaip pasiūlymas, dvejonė, abejonė, klausimas, ar dar kitokia forma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015; 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016 27 punktą; 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-684/2020 32 punktą).
Kvalifikuojant ginčo teiginį vertintinos įvairios aplinkybės: bendras pasisakymo kontekstas, tonas, tikslas;vienas sakinys, frazė negali būti vertinami pažodžiui, atsietai nuo bendro pasisakymo konteksto, jei vienas sakinys, frazė išskiriami iš viso pasisakymo, tam reikia pateikti įtikinamus argumentus ir pan. (žr., pvz., cituotą EŽTT sprendimą byloje Marcinkevičius prieš Lietuvą). Pripažintina, kad šiuo atveju atsakovas, įgyvendindamas savo atsakymo teisę, kuri yra svarbus saviraiškos laisvės elementas, iškėlė svarbią visuomenei diskusiją dėl naujų šiuolaikinės visuomenės informacinės gynybos iššūkių santykiuose su įtakingais nuomonės formuotojais Lietuvoje, dėl pastarųjų saviraiškos laisvės ribų. Kita vertus, pažymėtina ir ieškovo inicijuojamų diskusijų valstybei aktualiais klausimais svarba. Paminėtina ir tai, kad ieškovas žinomas viešas asmuo Lietuvoje atitinkamai jis turėtų būti tolerantiškesnis kritikai. Tačiau net ir tokiame kontekste vertinamas ginčo teiginys aiškiai išsiskiria tvirtu konstatuojamuoju pobūdžiu ir aiškiu patikrinamumu, tai turi ryškių fakto konstatavimo bruožų.
Sprendžiant klausimą dėl to, ar ginčo teiginiai žemina ieškovo garbę ir orumą, pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog žeminančiomis garbę ir orumą laikomos tokios žinios, kurios įstatymų, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę, orumą, jo gerą vardą visuomenėje, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl tokio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2012).
Byloje konstatuota, jog atsakovas paskleidė tikrovės neatitinkančius duomenis visoms pagrindinėms Lietuvos visuomenės informavimo priemonėms. Ieškovas teigė, kad jis saugo savo reputaciją ir gerą vardą, taip buvo pakirstas pasitikėjimas juo. Ginčo teiginyje vartojami kategoriško pobūdžio apibūdinimai, kurie yra savaime žeminantys, atsižvelgiant į tai, kad ieškovo veikla yra susijusi su įvairios tiriamojo pobūdžio informacijos viešinimu. Ginčo teiginį vertinant viso pranešimo, kuriame išsakoma nuomonė, kontekste, bendras itin radikalus kreipimosi tonas, kategoriški pareiškimai, net atsižvelgiant į konfliktinę šalių situaciją, suponuoja išvadą, kad ginčo teiginys žemino ieškovo garbę bei orumą, peržengė atsakovo atsakymo teisės ribas.
Civilinė byla Nr. e3K-3-72-781/2023