Ginčas civilinėje byloje tarp šalių dėl atsakomybės už transporto priemonės keleivio padarytą žalą.
Ieškovas prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje savo automobiliu važiavo pro atsakovo automobilį, netikėtai atsidarė pastarojo automobilio priekinės dešinės pusės durelės ir jos kliudė ieškovo automobilio kairės pusės priekinį sparną, posūkio žibintą, šoninį veidrodėlį ir abejas dureles, juos apgadino.
Atsakovas, kaip transporto priemonės valdytojas, savo civilinę atsakomybę buvo apdraudęs atsakovo draudimo bendrovėje, tačiau šis atsisakė išmokėti ieškovui draudimo išmoką, nurodė, kad įvykis yra nedraudžiamasis, nes už padarytą žalą atsakomybė kilo ne automobilio valdytojui, bet keleiviui, atidariusiam dureles. Ieškovo nuomone, šis atsisakymas nepagrįstas, nes atsakovas po įvykio iškart pripažino savo kaltę, vėliau draudikui raštu paaiškino, kad keleivio dureles atidarė jis.
Teisinis eismo dalyvių veiksmų eisme reglamentavimas iš visų transporto priemone važiuojančių asmenų jos vairuotojams kelia didžiausius reikalavimus. Taip pat pažymėtina, kad nurodytos nuostatos reglamentuoja ne tik kelių eismo dalyvių judėjimą ir ne tik kelyje, bet ir daugiau situacijų, reikšmingų eismo saugumui: eismą kiemuose, stovėjimą, išlaipinimą iš transporto priemonės. Šios nuostatos įpareigoja vairuotoją (atsakovą) aktyviai dalyvauti kelionės saugumo užtikrinimo procese iki pat kelionės, įskaitant saugų keleivių išlaipinimą iš jo vairuojamos transporto priemonės, pabaigos. Vairuotojas turi tam panaudoti visas turimas žinias ir automobilyje sumontuotas technines priemones (SEAKĮ 13 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad iš visų eismo dalyvių reikalaujama žinoti kelių eismo taisykles ir jų laikytis, tačiau transporto priemonių vairuotojų žinios yra tikrinamos egzaminuose, taip užtikrinant, kad vairuotojai suvoktų eisme vykstančius procesus, galimus pavojus ir būdus jų išvengti (SEAKĮ 13 straipsnio 11 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas vairuotojui tenka pareiga užtikrinti, kad ne tik jo paties, bet ir jo valdomos transporto priemonės keleivių veiksmai nekeltų pavojaus jiems patiems ir kitiems eismo dalyviams.
Keleivių išlaipinimas yra baigiamoji kelionės dalis, ji reglamentuojama teisės normose (KET 52, 148 punktai). Todėl saugų išlaipinimą užtikrinti pirmiausia turi vairuotojas, parinkdamas saugią išlaipinimo vietą ir momentą, taip pat imdamasis kitų prieinamų priemonių. Sustojęs vietoje, kurioje vyksta eismas, vairuotojas turi imtis visų turimų priemonių, kad užtikrintų saugų keleivių išlaipinimą. Vairuotojas turi galimybę pasinaudoti galinio vaizdo veidrodėliais, kurie sudaro galimybę pastebėti iš galo artėjančią transporto priemonę, ir įspėti keleivius neatidaryti automobilio durelių, kol ji nepravažiuos. Keleivis turi pareigą laikytis kelių eismo taisyklių, tačiau jo veiksmus išsilaipinant iš dalies lemia pasitikėjimas vairuotojo tinkamu pareigų įvykdymu – keleivis pasitiki, kad vairuotojas sudarė galimybę išsilaipinti saugioje vietoje ir saugiu metu. Turėjęs galimybę vykdyti, tačiau nevykdęs SEAKĮ 13 straipsnio 3, 12 dalyse ir KET 18 punkte nustatytų pareigų, neužtikrinęs saugaus keleivių išlaipinimo, dėl keleivio nesaugiai atidarytų durelių kilus žalai, vairuotojas ir keleivis tampa solidariai atsakingi kaip nukentėjusiam bendrai padarę žalos asmenys (CK 6.6 straipsnio 3 dalis, 6.279 straipsnio 1 dalis). Kreditorius turi teisę reikalauti, kad solidariąją prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).
Toks teisės normų aiškinimas, sprendžiant dėl vairuotojo ir keleivio solidariosios atsakomybės, bei jų taikymas nagrinėjamu atveju atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio 1, 4 dalys), nes kai žala padaryta keleivio veiksmais, tai automobilio, kuriame buvo šis keleivis, vairuotojas paprastai turi didesnes galimybes nei žalą patyręs eismo dalyvis tiksliau žinoti aplinkybes, kaip buvo padaryta žala, kokius veiksmus keleivis atliko, jis turi ne tik pareigą, bet ir geresnes galimybes užkirsti kelią keleivio veiksmams, kurie kelia pavojų eismo saugumui, į juos reaguoti, taip pat paprastai turi daugiau duomenų, reikalingų keleiviui identifikuoti, siekiant patraukti jį atsakomybėn, arba lengviau nei nukentėjusysis gali tokius duomenis gauti. Tam tikrais atvejais nukentėjusiajam gali būti net neįmanoma nustatyti žalą padariusio keleivio, pvz., jei šis iškart pasišalina iš įvykio vietos.
Nagrinėjamo įvykio aplinkybės patvirtina solidariosios vairuotojo ir keleivio atsakomybės pagrįstumą: vairuotojas pasirinko sustoti ir išlaipinti keleivius tokiu momentu ir tokioje vietoje, kurioje tuo metu vyko eismas; keleivis buvo išlaipinamas toje pusėje, kurioje buvo likę vietos kitiems automobiliams apvažiuoti sustojusį atsakovo automobilį; tokioje vietoje dėl ribotos erdvės ieškovas iš esmės neturėjo galimybės prasilenkti su atsakovo automobiliu, važiuodamas saugiu atstumu nuo atsidarančių atsakovo automobilio durelių; atsakovas – vairuotojas nesiėmė atsargumo priemonių, t. y. nepažvelgė į galinio vaizdo veidrodėlius ir neįsitikino situacijos saugumu, neįspėjo keleivio dėl pavojaus atidarant dureles; keleivis, pro šalį važiuojančiam ieškovui to nesitikint, atidarė dureles. Taigi, žala padaryta bendrais vairuotojo (parinkus nesaugią keleivių išlaipinimo vietą ir momentą, nesiėmus atsargumo priemonių pavojui išvengti) ir keleivio (nesiėmus atsargumo priemonių pavojui išvengti) veiksmais. Minėta, kad kreditorius turi teisę reikalauti, jog solidariąją prievolę įvykdytų bet kuris solidarusis skolininkas (CK 6.6 straipsnio 4 dalis), todėl ieškovui pareiškus ieškinį atsakovui žalos atlyginimas iš jo priteistas pagrįstai.
Civilinė byla Nr. e3K-3-216-686/2017