Byla dėl tarptautinio paveldėjimo.
Pareiškėjas prašė teismo panaikinti nutarimą atsisakyti atlikti notarinį veiksmą ir įpareigoti notarę užvesti paveldėjimo bylą pagal turto registravimo vietą ir išduoti pareiškėjui paveldėjimo teisės į pareiškėjo mirusios motinos palikimą liudijimą. Palikimą sudarė butas.
Nurodė, kad pareiškėjas po motinos mirties kreipėsi į teismą dėl termino priimti palikimą pratęsimo, nes palikimo atsiradimo metu buvo nepilnametis, tačiau, teismui atnaujinus terminą, notarė atsisakė užvesti paveldėjimo bylą, nurodžiusi, kad Lietuvos Respublikoje nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. yra tiesiogiai taikomas 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 650/2012, pagal kurio nuostatas visam palikimui priimti taikytina teisė yra valstybės, kurioje palikėjo mirties dieną buvo paskutinė jo įprastinė gyvenamoji vieta. Palikimo atsiradimo vieta, anot notarės, buvo Vokietijoje.
Pagal Reglamento 650/2012 nuostatas, parenkant paveldėjimui taikytiną teisę, svarbu nustatyti, ar ta teisė gali apimti visus su paveldėjimu susijusius klausimus. Reglamento 650/2012 preambulės 9 punkte nurodyta, kad jis, taigi ir juo nustatytos taikytinos teisės parinkimo taisyklės, turėtų būti taikomas visiems civilinės teisės aspektams, susijusiems su palikėjo palikimo paveldėjimu, būtent – visoms turto, teisių ir pareigų perdavimo dėl mirties formoms.
Reglamento 650/2012 1 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nustatyta, kad šis reglamentas taikomas palikėjų palikimų paveldėjimui. Atsižvelgiant į Reglamentu 650/2012 nustatytą paveldėjimo vieningumo principą, t. y. kad pagal Reglamento 650/2012 21 arba 22 straipsnius nustatyta teise reglamentuojamas visas palikimo paveldėjimas (Reglamento 650/2012 23 straipsnio 1 dalis), paveldėjimui taikytina teisė apima beveik visus su paveldėjimu susijusius klausimus nuo sąlygų paveldėti nustatymo (Reglamento 650/2012 23 straipsnio 2 dalies a, c, d punktai) iki paveldimo turto paskirstymo (Reglamento 650/2012 23 straipsnio 2 dalies b, e, f, h, i, g, j punktai).
Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas, ar šiuo atveju galima nustatyti tarpvalstybinį paveldėjimo bylos pobūdį, kai vienas iš palikėjos palikimą sudarančio turto objektų (butas) yra Lietuvoje, vienas iš galimų įpėdinių, palikėjos sutuoktinis, gyvena Vokietijoje, testamente nurodyto vienintelio paveldėtojo, palikėjos sūnaus ir pareiškėjo E. E., gyvenamoji vieta yra Vokietijoje ir, kaip pats pareiškėjas nurodo procesiniuose dokumentuose, Lietuvoje, o palikėja, Lietuvos Respublikos pilietė, mirties dieną gyveno Vokietijoje, tačiau nenutraukė ryšių su gimtąja šalimi.
Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog galimų ir esamų įpėdinių ir paveldimo turto buvimo vieta yra skirtingose valstybėse, lemia tarpvalstybinį tokio paveldėjimo pobūdį (generalinio advokato išvados byloje C-80/19 65 punktas), tačiau visų pirma turi būti tinkamai nustatyta palikėjos paskutinė įprastinė gyvenamoji vieta, nes būtent jos buvimas kitoje, nei yra paveldimas turtas ir (ar) įpėdinių gyvenamoji vieta, valstybėje dažniausiai ir lemia tarpvalstybinį paveldėjimo bylos pobūdį bei leidžia nustatyti paveldėjimui taikytiną teisę.
Remiantis ESTT prejudiciniu sprendimu paveldėjimo klausimą nagrinėjanti institucija (šiuo atveju bylą nagrinėjantis teismas) turi nustatyti paskutinę įprastinę palikėjo gyvenamąją vietą, kaip tai suprantama pagal Reglamentą 650/2012. Pažymėtina, kad palikėjo paskutinė įprastinė gyvenamoji vieta nustatoma tik vienoje iš valstybių narių, įvertinus visas atitinkamo atvejo aplinkybes (ESTT sprendimas byloje C-80/19, 40 punktas).
Civilinė byla Nr. e3K-3-422-378/2020
(8-676) 10660