Ginčas civilinėje byloje dėl dalies sutarties nuginčijimo ir skolos priteisimo.
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti niekiniu ir negaliojančiu statybos rangos sutarties punktą ta apimtimi, kuria jis leidžia atsakovei nemokėti sulaikytos pinigų sumos rangovei nepriklausomai nuo to, ar tie pinigai buvo panaudoti rangovės atliktų darbų defektų, nustatytų per garantinį terminą, taisymui apmokėti.
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sąžiningumo principo turinys ir galimas jo pažeidimas turi būti analizuojami konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Komerciniuose santykiuose asmens elgesio sąžiningumas negali būti vertinamas atsietai nuo įprastos verslo praktikos, komercinių papročių ir verslo logikos, t .y. sąžiningumas versle reiškia laikymąsi tiek bendrųjų elgesio standartų, taikomų bet kuriam žmogui, tiek specifinių elgesio standartų, susiklosčiusių tam tikroje verslo srityje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2008). Sąžiningumo principo turinys gali skirtis priklausomai nuo prievolės šalių (pavyzdžiui, tai, kas bus laikoma sąžininga komercinėje sutartyje, gali būti laikoma nesąžininga vartojimo sutartyje). Tais atvejais, kai abi sutarties šalys yra privatūs juridiniai asmenys, profesionalios verslininkės, sutarties laisvės principas suteikia sutarties šalims plačias galimybes laisva valia susitarti dėl bet kokių jas tenkinančių sutarties sąlygų, todėl, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, siekiant pripažinti sutartį ar jos sąlygą negaliojančia dėl jos prieštaravimo CK 1.5, 1.6 ir 6.158 straipsniuose įtvirtintiems principams, šių principų pažeidimas, atsižvelgiant į šalis siejančių teisinių santykių ypatumus, turi būti akivaizdus.
Ieškovė nurodė, kad sutarties punktas ta apimtimi, kuria ieškovei nustatytu terminu nepateikus laidavimo rašto sulaikyta suma visais atvejais lieka atsakovei, iškreipia statybų versle nusistovėjusią, visuotinai suprantamą ir priimtiną sulaikymo mechanizmo veikimo tvarką, įtvirtina didelę šalių tarpusavio prievolių nelygybę, suteikdamas vienai sutarties šaliai (atsakovei) nepagrįstą pranašumą, taip pat įtvirtina baudinio pobūdžio prievolės užtikrinimo priemonę.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad CK 6.158 straipsnyje vartojama sąvoka „sąžininga dalykinė praktika“ reiškia tiek bendrųjų elgesio standartų, taikomų bet kuriam žmogui, tiek specifinių elgesio standartų, susiklosčiusių tam tikroje verslo srityje, laikymąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2008), vien tai, kad tam tikroje verslo srityje yra įprasta taikyti tam tikrus sutartinių prievolių užtikrinimo būdus, savaime nereiškia, jog toje verslo srityje yra susiformavusi atitinkama verslo praktika, saistanti konkrečios sutarties šalis ir užkertanti kelią joms laisva valia susitarti dėl kitokių, nei yra įprasti toje verslo srityje, sutartinių prievolių mechanizmų. Taigi, net ir sutikus su kasacinio skundo teiginiu, kad statybų versle yra įprasta sutarties kainos dalies sulaikymą naudoti kaip rangovo garantinių įsipareigojimų, susijusių su netinkamai atliktais darbais, įvykdymo užtikrinimo būdą, vien tai neleidžia daryti išvados, kad kitokio turinio susitarimas, įtvirtintas šalių sudarytoje Sutartyje, yra neleistinas ir neteisėtas.
CK 6.228 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl esminės nelygybės suteikia teisę sutarties šaliai atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje CK 6.228 straipsnio nuostatos aiškinamos pabrėžiant išimtinį šio instituto pobūdį bei būtinybę jį taikant derinti sutarties laisvės ir sutarties privalomumo principus su bendraisiais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Sprendžiant, ar sutarties šalių nelygybė yra esminė, būtina atsižvelgti į daugelį faktinių aplinkybių: sutarties rūšį, tikslą, šalių patirtį versle ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2006; 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-124/2012; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-469/2016, 31 punktas). Sutarties šalies reikalavimas vienašališkai atsisakyti sutarties ar jos sąlygos teismo gali būti patenkintas ne dėl bet kokio neatitikimo tarp sutarties šalių tarpusavio prievolių, o tik tuo atveju, kai teismas, įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad egzistuoja didžiulė sutarties šalių tarpusavio prievolių nelygybė, suteikianti kitai sutarties šaliai nepateisinamą perdėtą pranašumą; tokia teismo išvada turi būti pagrįsta CK 6.228 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių vertinimu (be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-219/2020, 54 punktas).
Civilinė byla Nr. e3K-3-35-823/2021