Ginčas civilinėje byloje dėl teisėto lūkesčio išpirkti visą namų valdai naudojamą žemės sklypą, kai žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi parduota dalis namų valdai naudojamo žemės sklypo.
Ieškovė prašė nustatyti pagal sklypo planą faktiškai naudojamą žemės sklypą, reikalingą ieškovės statiniams eksploatuoti, įpareigoti atsakovę nustatyti neprivatizuotos naudojamos sklypo dalies ribas, plotą ir sąlygas pagal inventorinės bylos duomenis ir apskaičiuoti parduodamo žemės sklypo vertės priedą dėl statinių.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje teisėtų lūkesčių apsauga pripažįstama sudėtine nuosavybės teisių, kurias garantuoja Žmogaus teisių konvencijos (toliau – Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatos, dalimi. Pagal EŽTT praktiką nuosavybės samprata neapribota egzistuojančios nuosavybės ir gali apimti turtą, įskaitant reikalavimo teises, dėl kurių pareiškėjas gali teigti turįs bent jau pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad jos bus efektyviai įgyvendintos (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 12 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Lichtenšteino princas H. A. II prieš Vokietiją, peticijos Nr. 42527/98, par. 83; 2002 m. liepos 10 d. Didžiosios kolegijos sprendimo dėl priimtinumo byloje Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 39794/98, par. 73).
Kasacinio teismo praktikoje, grindžiamoje atitinkama EŽTT pozicija, išaiškinta, kad pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį („Nuosavybės apsauga“) saugotinas teisėtas lūkestis, o ne tik paprasta viltis ar paprastas lūkestis (kurie nesaugotini); teisėtam lūkesčiui konstatuoti gali būti svarbios įvairios aplinkybės, duodančios pagrindą jam susiformuoti – teisinis reguliavimas per se (savaime), nuosekli teismų praktika, galutinis administracinis aktas, su valdžios institucijomis sudaromos civilinės sutartys, ilgalaikis valstybės susidariusios situacijos toleravimas, kalbant apie statinius – ar jie buvo pastatyti turint kokių nors teisių į sklypą, kokia jų paskirtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262-1075/2018, 31 punktas; 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-701/2018, 53 punktas). Teisėtas lūkestis turi būti konkretesnio pobūdžio negu vien tik viltis ir pagrįstas teisine nuostata arba teisės aktu, turinčiu tvirtą teisinį pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (pvz., EŽTT 2004 m. rugsėjo 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Kopecky prieš Slovakiją, peticijos Nr. 44912/98, par. 47; 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 61).
EŽTT praktikoje sąžiningas, apdairus suinteresuoto asmens elgesys ir gera jo valia taip pat yra svarbūs kriterijai, sprendžiant teisėtų lūkesčių atsiradimo ir apsaugos klausimus (EŽTT 2010 m. sausio 19 d. sprendimas byloje Huoltoasema Matti Eurén Oy ir kiti prieš Suomiją, peticijos Nr. 26654/08; 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimas byloje Oklesen ir Pokopalisko Pogrebne Storitve Leopold Oklesen s. p. prieš Slovėniją, peticijos Nr. 35264/04).
Išskirtinos dvi būtinosios teisėtų lūkesčių pripažinimo ir apsaugos sąlygos: 1) valstybės įsipareigojimai (asmuo, kuris remiasi teisėtų lūkesčių pažeidimu, privalo nurodyti atitinkamus valstybės institucijos prisiimtus įsipareigojimus ar patikinimus); 2) asmens elgesys (asmuo, kuris remiasi teisėtų lūkesčių pažeidimu, pats turi veikti apdairiai, sąžiningai, remdamasis gera valia).
Taigi, bylą nagrinėję teismai, nustatydami, ar egzistuoja teisėtas lūkestis, t. y. ar tam tikros aplinkybės sukūrė ieškovei teisėtus lūkesčius, turėjo vertinti, ar ieškovė ir ankstesnis savininkas apskritai turėjo realią galimybę dar iki teisinio reglamentavimo pasikeitimo įgyvendinti tam tikras teises – teisę išsipirkti visą naudojamą žemės sklypą.
Civilinė byla Nr. e3K-3-313-421/2020