Kasacinė byla dėl žemės sklypų ribų nustatymo.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant ginčus tarp gretimų žemės sklypų savininkų dėl žemės sklypų ribų, sklypų ribos gali būti keičiamos, taip pat gali būti keičiama sklypo konfigūracija, tačiau negali būti keičiamas (didėti ar mažėti) žemės sklypo dydis (plotas), priešingu atveju turėtų būti keliamas klausimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagrindo, ginčijant pirkimo–pardavimo sutartį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-631-916/2015; 2016 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-415/2016 22 punktą; 2018 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-403/2019 48 punktą; 2019 m. gegužės 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-170-916/2019 33 punktą).
Vadinasi, yra pripažįstama gretimų žemės sklypų bendrų ribų pakeitimo galimybė, tačiau tokiems pakeitimams atlikti turi būti nustatytas objektyvus pagrindas. Be to, tokie pakeitimai negali būti daromi tik vieno (gretimo) žemės sklypo savininko interesų sąskaita. Gretimų žemės sklypų bendros ribos gali būti keičiamos tik užtikrinus abiejų sklypų savininkų teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458-403/2017, 36 punktas).
Įrodyti, kad reikalaujama sklypų riba atitinka teisės aktų reikalavimus ir yra tinkamiausia, neproporcingai nepažeidžianti kitos šalies interesų, turi ieškovas, o kita šalis turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka pateikti kitokį sklypų ribos nustatymo variantą ir jį pagrįsti. Teismui pateikiamuose žemės sklypų ribų nustatymo planuose turi būti atsižvelgiama į dokumentus, faktiškai valdomų sklypų ribas ir plotą bei juose esančius statinius, nuosavybės teise valdomų sklypų plotą, paisoma naudojimosi žeme racionalumo ir efektyvumo kriterijų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-415/2016 24 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Nagrinėjamoje byloje šalys teikė savo projektus dėl sklypų ribos nustatymo, teismai juos vertino ir pasisakė dėl kiekvieno iš jų tinkamumo. Savo išvadas teismai grindė byloje esančiais įrodymais: Linkmenų kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu, pirminiais sklypų suformavimo dokumentais (abrisais, sklypų planais ir kt.), atsakovės žemės sklypo topografine nuotrauka, specialistų išvadomis, kt., rėmėsi juose užfiksuotais žemės sklypų duomenimis (sklypų formavimo eiliškumas, sklypų plotai, konfigūracija, lokalizacija, gretimybės ir kt.). Bylą nagrinėję teismai atsižvelgė į tai, kad pagal atsakovės pasiūlymus dėl žemės sklypų ribos vietos jos žemės sklypo plotas padidėtų daugiau nei maksimali leistina paklaida pagal Taisyklių nuostatas, ieškovei gerokai susiaurėtų priėjimo prie ežero linija, ieškovės žemės sklypas sumažėtų sutampančia su atsakovės sklypu dalimi, pasikeistų ribos tarp ieškovės ir atsakovės žemės sklypų, konfigūracija, sklypų kraštinių ilgiai. Byloje taip pat atsižvelgta į nustatytą riboženklių atstatymo į ankstesnę vietą faktą. Įvertinę šias aplinkybes teismai sprendė, kad buvusias sklypų ribas tiksliau atitinka būtent ieškovės siūloma sklypų ribos vieta. Tokiu atveju dalis atsakovei priklausančios pirties patenka į ieškovės žemės sklypą (pastatyta jame).
Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad žemės sklypas Nr. 1 buvo preliminariai suformuotas 2001 m. balandžio 25 d., o žemės sklypas Nr. 2 – 2001 m. balandžio 26 d., jų ribos buvo paženklintos vietovėje, pirtis pastatyta po to, kai sklypai buvo suformuoti (statybos leidimas išduotas 2004 m. balandžio 27 d.), taigi jau esant nustatytai ribai tarp žemės sklypų. Nagrinėjamu atveju svarbi teismų nustatyta aplinkybė, kad, nustačius ribą atsakovės pageidaujamu būdu, sumažėtų ieškovės žemės sklypo plotas. Ieškovė nėra išreiškusi sutikimo, kad atsakovė savo žemės sklypą pasididintų jos sklypo sąskaita ar kad naudotų jos sklypo dalį savo statiniui statyti bei eksploatuoti. Remiantis CK 4.93 straipsnyje įtvirtinta savininko teisių apsauga, niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prieš jo valią išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Pagal kasacinio teismo praktiką aplinkybė, kad asmuo faktiškai užvaldė gretimo žemės sklypo dalį, o šio savininkas to neginčijo, negali būti laikoma tinkamu patvirtinimu, jog vienas asmuo kitam perleido dalį nuosavybės, nes nuosavybė iš vieno asmens kitam gali būti perleista tik įstatymui neprieštaraujančiu pagrindu ir būdu (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443-701/2015). Atsakovės pasiūlymas, kad ieškovei žemės sklypo plotas galėtų būti kompensuotas iš laisvos valstybės žemės, vertintinas kaip neadekvatus, neproporcingas, išimtinai tik į jos pačios interesų gynimą nukreiptas būdas, neatitinkantis teisingumo ir protingumo principų.
Civilinė byla Nr. e3K-3-387-248/2019