Byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atgręžtinį reikalavimą už žalos padarymą transporto priemonės valdytojui.
Ieškovas nurodė, kad dėl asmens, vairavusio transporto priemonę, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Asmuo buvo samdomas atsakovės darbuotojas, eismo įvykis buvo padarytas jam vykdant darbines pareigas.
Eismo įvykio metu transporto priemonė „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo drausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, todėl eismo įvykio metu padarytą žalą atlygino Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, vėliau šiam biurui tą sumą kompensavo ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 17 straipsnio 5 dalies pagrindu. Ieškovas kreipėsi į atsakovę, kaip neįvykdžiusią pareigos apdrausti sau priklausančios transporto priemonės privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, dėl nuotolių atlyginimo, tačiau atsakovė ieškovo prašymo netenkino.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kai Vokietijos draudikų biuras nukentėjusiam asmeniui atlygino žalą, žalos atlyginimo prievolė nukentėjusiam asmeniui pasibaigė. Šiuo atveju Biuras, remdamasis Biurų tarybos vidaus nuostatais, priimtais Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų 2002 m. gegužės 30 d. susitarimu, pridėtu prie Europos Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimo dėl Tarybos direktyvos 72/166/EEB taikymo tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą (2003/564/EB) (toliau – Bendradarbiavimo nuostatai), išmokėjęs Vokietijos draudikų biurui atitinkamo dydžio išmoką, reikalauja, kad atsakingas už žalą asmuo – atsakovė – grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Tokiam Biuro reikalavimui taikoma Lietuvos, ne Vokietijos, teisė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė yra tiek transporto priemonės vilkiko, tiek priekabos savininkė, ji yra už žalos padarymą atsakingas asmuo ir kartu asmuo, neįvykęs pareigos dėl vilkiko sudaryti privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Nagrinėjamoje byloje nekvestionuojama Biuro teisė pareikšti atgręžtinį reikalavimą atsakovei, tačiau keliamas klausimas, kokia apimtimi toks reikalavimas gali būti reiškiamas atsižvelgiant į aplinkybę, kad atsakovė kaip priekabos savininkė ir valdytoja yra apdraudusi savo civilinę atsakomybę, kitaip tariant, turi būti atsakyta į klausimą, ar Biuras, įgyvendindamas teisę reikalauti savo sumokėtų išmokų, privalo pasinaudoti tiesioginio reikalavimo teise draudikui.
TPVCAPDĮ siekiama nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (TPVCAPDĮ 1 straipsnio 1 dalis). Ši sistema remiasi tuo, kad visos Lietuvos Respublikoje naudojamos transporto priemonės turi būti apdraustos, todėl transporto priemonių valdytojams – draudėjams – transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutarties sudarymas yra privalomas, jie negali pasirinkti, ar sudaryti šią sutartį.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016, 25 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).
Nukentėjęs asmuo turi tenkinti savo reikalavimą pareikšdamas jį tiesiogiai draudikui, išskyrus TPVCAPDĮ 21 straipsnyje nurodytus atvejus. Nukentėjusio trečiojo asmens tiesioginio reikalavimo teisė draudikui reiškia, kad jis negali atsisakyti šios teisės CK 6.191 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016, 26 punktas). Nors kasacinis teismas tiesioginio reikalavimo teisės draudikui įgyvendinimo privalomumą yra išaiškinęs tik nukentėjusio asmens atžvilgiu, yra pagrindas daryti išvadą, kad atsižvelgiant į TPVCAPDĮ tikslus tokia pat pareiga turėtų būti taikoma ir Biurui. Tokį aiškinimą, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina ir kitos TPVCAPDĮ normos.
Biuro teisę reikalauti išmokėtų sumų grąžinimo reguliuoja TPVCAPDĮ 23 straipsnis. Tačiau šiame straipsnyje, išvardijant subjektus, iš kurių Biuras turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas, nedetalizuojama, ar Biuras, įgyvendindamas šią savo teisę, privalo pasinaudoti tiesioginio reikalavimo teise draudikui. Kartu šis straipsnis neįtvirtina ir specialaus tik Biurui skirto reguliavimo ar apsaugos, lemiančios Biuro diskreciją spręsti dėl tokios teisės panaudojimo. Taigi, TPVCAPDĮ 23 straipsnis nepaneigia, kad Biurui taip pat taikoma pareiga įgyvendinti tiesioginio reikalavimo teisę draudikui. Atvirkščiai, šio straipsnio 6 dalis, nustatanti, kad Biuras, išmokėjęs draudimo išmoką už vieną iš savo narių, turi teisę susigrąžinti iš šio draudiko sumas, netiesiogiai suponuoja, kad Biurui taip pat turėtų būti taikoma tokia pareiga. Įstatymų leidėjas numatė, kad gali susiklostyti tokia situacija, jog Biurui teks sumokėti draudimo išmokas ir už draudiką, ir jei taip įvyktų, apibrėžė Biuro teisę reikalauti grąžinti už draudiką išmokėtą draudimo išmoką.
Civilinė byla Nr. 3K-3-264-1075/2020
(8-676) 10660