Žala sveikatai

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už pacientų sveikatai ar gyvybei padarytą žalą.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti, kad atsakovė – medicinos įstaiga pažeidė ieškovo teisę į kokybiškas medicinos paslaugas ir priteisti ieškovei iš atsakovės turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Ieškovas nurodė, kad nesutinka su Pacientų sveikatai padarytos žalos atlyginimo komisijos sprendimu, kuriuo netenkintas jo prašymas atlyginti žalą, konstatavus, jog žala ieškovo sveikatai medicinos įstaigoje teikiant sveikatos priežiūros paslaugas nebuvo padaryta.

Ieškovas paaiškino, kad dirbo autotransporto srityje, komandiruotės metu, vairuodamas transporto priemonę, pajuto stiprius skausmus dešinėje pėdoje, negalėjo toliau vairuoti, sustojo ir laukė jį pakeisiančio kolegos. Skausmui nesiliaujant ir plintant aukščiau visoje kojoje, kreipėsi pagalbos greitosios medicinos pagalbos (toliau – ir GMP) telefonu. Atvykus greitajai medicinos pagalbai, ieškovui buvo suleisti vaistai nuo skausmo. Situacijai negerėjant, ieškovas tos pačios dienos vakarą dar kartą kreipėsi į GMP ir buvo nuvežtas į medicinos įstaigos priėmimo ir skubios pagalbos skyrių, čia jį apžiūrėjo vidaus ligų gydytojas ir gydytojas traumatologas ortopedas, šis po atliktos rentgenogramos nustatė dešinės čiurnos sąnario raiščių patempimą, dešinės čiurnos sąnarį imobilizavo gipso longete bei paskyrė leidžiamus vaistus nuo skausmo. Ieškovo teigimu, medicinos įstaigos komisijos išvadoje nurodyta gydytojo traumatologo ortopedo išvada, kad ieškovo kojos skausmo priežastis yra dešinės kojos trauma buityje, t. y. ant laiptų pakrypus dešinei kojai, yra neteisinga, nes jau pirmojo skambučio bendrajam pagalbos centrui metu ieškovas aiškiai nurodė, jog jokios traumos patyręs nebuvo, kojos skausmas atsirado būnant kieme, o jo priežastis jam nėra žinoma.

Ginčo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu galiojusios Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo redakcijos 24 straipsnyje buvo įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir CK nustatyta tvarka.

Taikant aptariamą teisinį reglamentavimą teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytą žalą pacientams yra deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.283, 284 straipsniai). Kalte grįstos civilinės atsakomybės prievolei konstatuoti būtinas sąlygų visetas: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai). Asmuo, pareiškęs sveikatos priežiūros įstaigai ieškinį dėl jos darbuotojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama, todėl, siekdama paneigti civilinės atsakomybės prievolę, sveikatos priežiūros įstaiga turi įrodyti, kad jos darbuotojai nėra kalti dėl atsiradusios žalos, t. y. kad, atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes, jie buvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant sveikatos priežiūros įstaigos civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų nustatymo kriterijus, yra konstatuota, kad gydytojų civilinė atsakomybė už netinkamą gydymą yra profesinė atsakomybė, tai yra specialisto atsakomybė už netinkamą profesinių pareigų vykdymą, ji yra specifinė neteisėtų veiksmų ir kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, aspektais. Vertinant gydytojo veiksmus ir sprendžiant jo kaltės klausimą, turi būti taikomas gydytojo veiksmų standartas, t. y. jo veiksmai vertinami ne pagal protingo ir atidaus žmogaus, bet pagal protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartą. Vertinant, ar gydytojo veiksmas buvo teisėtas ar neteisėtas, vadovaujantis pirmiau pateiktais standartais, reikia vertinti kiekvieną konkretų, individualų atvejį, nes tas pats veiksmas arba pasiektas rezultatas vienu atveju gali būti vertinamas kaip teisėtas ir padedantis išgelbėti paciento gyvybę, o kitu atveju toks pats veiksmas arba rezultatas gali būti įvertintas kaip prieštaraujantis teisei ir kenkiantis pacientui, sukeliantis jam žalą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad pacientą ir gydytoją (sveikatos priežiūros įstaigą) sieja prievolė, kurios turinį sudaro gydytojo pareiga užtikrinti, kad ši prievolė būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas. Sprendžiant dėl gydytojų kaltės, turi būti remiamasi ne tik teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, bet ir gydytojų profesinės etikos nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2010; kt.). Kasacinis teismas yra akcentavęs, kad gydytojo veiksmų standartas apima ne tik medicinos ir kitų mokslų žinias, taikytinas medicinos praktikoje, profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisykles, bet ir gydytojo veiksmų konkrečiose aplinkybėse vertinimą remiantis protingumo, sąžiningumo kriterijais. Ar asmuo konkrečioje situacijoje buvo sąžiningas ir turi būti laikomas nekaltu, vertinama pagal tai, ar jis viską padarė, ko iš jo reikalaujama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2010).

Civilinė byla Nr. e3K-3-266-469/2020

Kontaktai

(8-676) 10660
Scroll to Top
Konsultacija