Civilinė byla dėl vekselio ir vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais.
Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento jo pasirašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pripažinti negaliojančiu notarės išduotą vykdomąjį įrašą.
Ieškovas nurodė, kad jis buvo atsakovės pavaldinys, santykiai su ja buvo konfliktiški, jokio vekselio jis nepasirašęs ir pinigų iš atsakovės nesiskolinęs, nes neturėjo tokio poreikio. Gavęs atsakovės pranešimą su reikalavimu sumokėti 2000 Eur pagal vekselį, ieškovas kreipėsi į policijos komisariatą, ikiteisminis tyrimas dėl dokumentų suklastojimo nutrauktas, nes paaiškėjo, kad parašas vekselyje yra jo. Ieškovas įsitikinęs, kad parašas išgautas apgaule, atsakovei įdedant vekselį pasirašyti tarp jam skirtų kitų dokumentų.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje. Paprastai vekselis išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti). Teisinė vekselio prigimtis lemia tai, kad vekselis gali atlikti ir tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją: vekselyje įtvirtintos prievolės specifika, t. y. jos abstraktumas ir besąlygiškumas, suteikia kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007).
Kasacinis teismas nutartyse yra pabrėžęs, kad vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2010; ir kt.).
ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatyta, kad įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatytas draudimas reikšti vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus asmeniniais santykiais, netaikytinas tuo atveju, kai tokius prieštaravimus reiškia paprastojo vekselio davėjas pirmajam vekselio įgijėjui, t. y. tiesioginiam santykių, kurie buvo pagrindas išduoti vekselį, kontrahentui. Vekselio davėjas pirmajam vekselio turėtojui turi teisę reikšti prieštaravimus dėl vekselio apmokėjimo, remdamasis jiems žinomais santykiais. Vis dėlto tokią vekselio davėjo galimybę sunkina abstrakti reikalavimo pagal vekselį prigimtis. Kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti, ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas, reikšdamas pirmajam vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais, privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2011; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2012).
Taigi vekselį išrašęs asmuo gali reikšti prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, tačiau tik tokius, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais) arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo įgyjant vekselį, be to, gali ginčyti vekselio išrašymą kaip vienašalį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2016 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016 21 punktą).
Nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo šalys yra tiesioginiai vekselių teisinių santykių dalyviai: ieškovas – ginčo objektu esančio paprastojo vekselio davėjas, o atsakovė – vekselio pirmoji įgijėja ir turėtoja, taigi ieškovas turi teisę reikšti atsakovei prieštaravimus dėl įsipareigojimų pagal ginčo vekselį, remdamasis jiems žinomais asmeniniais santykiais. Nagrinėjamoje byloje ieškovas (vekselio davėjas), ginčydamas vekselio išrašymą, kaip reikalavimo pagrindą nurodė skirtingas faktines aplinkybes: kad jis vekselio nepasirašė arba jo parašas išgautas apgaule, pateikus vekselį pasirašyti kartu su kitais įmonės dokumentais, kad vekselis neatitinka jo vidinės valios, nes nebuvo pagrindo pasirašyti vekselį – jokios paskolos iš atsakovės nėra gavęs. Ikiteisminio tyrimo metu paneigus ieškovo versiją dėl jo parašo vekselyje suklastojimo, ieškovas laikėsi pozicijos dėl paskolos santykių su atsakove kaip pagrindo išrašyti vekselį nebuvimo. Remiantis pirmiau aptarta kasacinio teismo suformuota praktika, nagrinėjamos bylos atveju būtent ieškovas kaip vekselio davėjas, siekdamas paneigti prievolės pagal vekselį egzistavimą, turėjo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias, kad nebuvo pagrindo išduoti vekselį arba kad tas pagrindas negalioja (CPK 178 straipsnis).
Civilinė byla Nr. e3K-3-97-378/2021