Civilinė byla dėl valstybinės žemės nuomos.
Ieškovė nurodė, kad žemės sklype yra ieškovei nuosavybės teise priklausantys statiniai, kurių užstatytas plotas – 10 099,5 kv. m. Minėtiems statiniams eksploatuoti ieškovei buvo išnuomota 10 450 kv. m ploto Žemės sklypo dalis, nustatytos konkrečios nuomojamos Žemės sklypo dalys, tenkančios kiekvienam ieškovei nuosavybės teise priklausančiam statiniui.
Byloje kilo ginčas dėl ieškovės teisės į valstybinės žemės nuomą jai nuosavybės teise priklausantiems statiniams – Aikštelei, Šaligatviui ir Stoginei eksploatuoti. NŽT laikėsi pozicijos, kad šie ginčo statiniai nėra savarankiškai funkcionuojantys, todėl jiems eksploatuoti negali būti išnuomojama valstybinė žemė. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sutiko su šia pozicija, lėmusia NŽT 2017 m. gruodžio 21 d. priimtą ginčo įsakymą, kuriuo perskirstytos Žemės sklype esantiems statiniams eksploatuoti būtinos valstybinės Žemės sklypo dalys, ginčo statiniams – Aikštelei, Šaligatviui ir Stoginei neskiriant jokios dalies.
Kasacinio teismo praktikoje aiškinant šias teisės normas pažymėta, kad būtina sąlyga valstybiniam žemės sklypui išnuomoti ne aukciono tvarka yra ta, jog valstybinės žemės sklypas turi būti reikalingas statiniui ar įrenginiui eksploatuoti ir naudoti pagal paskirtį, kitaip tariant, ne kiekvienas ant valstybinės žemės sklypo esančio pastato savininkas turi teisę be aukciono išsinuomoti valstybinės žemės sklypą, o tik tas, kurio pastatas turi apibrėžtą naudojimo paskirtį arba ūkinės veiklos pobūdį, o šio pastato eksploatacijai reikia turėti žemės sklypo nuomos teisę. Savininkas pirmiausia turi ketinti naudoti statinį pagal tiesioginę paskirtį ir tam yra būtina išsinuomoti žemės sklypą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2008; 2013 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2013; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 21 punktą).
Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių ir jų suvaržymų registracija yra reikšminga išviešinimo tikslais, o daiktų teisinis kvalifikavimas yra atliekamas išanalizavus materialiosios teisės normas, ištyrus esamas faktines aplinkybes, su jomis susijusius įrodymus bei atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuluotus kriterijus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2014). Lemiamą reikšmę turi ne sklype esančių statinių teisinio registravimo duomenys, bet faktinės situacijos vertinimas, todėl kiekvienu atveju svarbu įvertinti ir tai, ar žemės sklype vykdoma veikla susijusi su esančio statinio naudojimu, ar numatoma toliau plėtoti šią ar kitokią veiklą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-378/2018 26 punktą).
Teisėjų kolegija pažymi, kad NŽT, vykdydama jai pavestas funkcijas – nustatydama valstybinės žemės dalis, reikalingas savarankiškai funkcionuojantiems statiniams eksploatuoti, privalo laikytis viešosios teisės normose, reglamentuojančiose valstybinės žemės nuomą, nustatytų kriterijų ir procedūrų. Teisės aktuose nesant nustatyto reikalavimo derinti nuomotinos valstybinės žemės sklypo dalių paskirstymo statinių savininkams projektą su esamu žemės sklypo dalies nuomininku, NŽT to daryti neprivalėjo ir prieš priimdama ginčo įsakymus. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės argumentą dėl NŽT pareigos rengiant minėtą projektą suderinti jį su esamais nuomininkais.
Civilinė byla Nr. e3K-3-294-695/2020
(8-676) 10660