Vaiko gyvenamoji vieta

Civilinėje byloje sprendžiama dėl nepilnamečio vaiko atskyrimo nuo tėvo instituto, taip pat tėvų asmeninių teisių ir pareigų turino.

Ieškovas prašė teismo nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu, grąžinti nepilnametį vaiką iš atsakovo ieškovui – biologiniam tėvui.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tarp ieškovo (vaiko biologinio tėvo) ir atsakovo (vaiko patėvio) dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bei galimybės rūpintis vaiku. Byloje nustatyta, kad ieškovas su sūnumi kartu gyveno, iki šiam suėjo ketveri metai, vėliau, vaiko tėvams pradėjus gyventi atskirai, vaikas liko gyventi su motina, ši pradėjo kurti šeimos ryšius su atsakovu, vedė bendrą ūkį, tvarkė šeimos reikalus, augino savo nepilnametį vaiką. Atsakovas ir vaiko motina susituokė. Taigi ilgą laiką vaikas ir motina gyveno kartu su atsakovu. Per tą laikotarpį tarp atsakovo ir vaiko užsimezgė artimas ryšys, berniukas atsakovą laiko tėvu (socialiniu), atsakovas berniuką myli ir augina kaip savo. Su ieškovu vaiko ryšys visiškai susilpnėjo. Ieškovas su vaiku bendravo epizodiškai, aktyviai nedalyvavo jį auklėjant, nesidomėjo vaiko sveikata, laisvalaikiu. Byloje sprendžaiams klausimas, kaip geriausiai užtikrinti vaiko interesus ir pasiekti vaiko intereso būti prižiūrimam jo tėvo ir vaiko intereso į saugią aplinką, kurią išreiškia susiklostę šeimos ryšiai su atsakovu, pusiausvyrą.

CK 3.161 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę žinoti savo tėvus, jei tai nekenkia jo interesams ar įstatymai nenustato ko kita. Vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams (CK 3.161 straipsnio 3 dalis). Tai prigimtinė žmogaus teisė, kuri atitinka pagrindinę tėvų pareigą ir teisę išauginti savo vaikus. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 9 straipsnis taip pat teigia, kad vaikas nuo gimimo momento turi teisę į šeimos bei kitus su jo individualybe susijusius ryšius ir jų išsaugojimą, o 12 straipsnis nurodo, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su savo tėvais ar kitais teisėtais savo atstovais. Atlikdami savo pareigas, tėvai, lyginant su kitais asmenimis, turi pirmumo teisę. Vaiko teisė į šeimos ryšius priskiriama prie pagrindinių vaiko teisių kaip teisė, garantuojanti jo fundamentalių interesų ir poreikių patenkinimą.

Vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad vaiko teisė žinoti savo tėvus, būti jų auklėjamam ir vaiko teisė į šeimos ryšius ne visada reiškia tą patį. Nors Lietuvos Respublikos teisinis reguliavimas vaikui leidžia turėti ne daugiau kaip du tėvus, t. y. motiną ir tėvą, tačiau tai nereiškia, kad vaiko šeimą visada sudarys tik vaiko tėvas ir motina. Konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugpjūčio 28 d. nutarimą). Todėl dėl galinčių kilti įvairių situacijų (tėvų negyvenimas kartu, tėvų negalėjimas rūpintis vaiku ir t. t.) vaiko šeimą gali sudaryti ir kiti asmenys nei biologiniai vaiko tėvai, pavyzdžiui, vaiko patėvis, pamotė, vaiko seneliai, globėjai ir pan., kurie rūpinasi vaiku, turi su juo emocinį kontaktą ir užtikrina jo kaip savarankiškos asmenybės ugdymą. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad „šeimos gyvenimo“ egzistavimas ar nebuvimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio tikslais iš esmės yra fakto klausimas, priklausantis nuo to, ar praktikoje egzistuoja glaudūs asmeniniai ryšiai (žr. sprendimo K. ir T. prieš Suomiją, peticijos Nr. 25702/94, 150 punktą).

Kaip minėta pirmiau, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus svarbiausia yra tinkamai nustatyti vaiko interesų turinį, nes priklausomai nuo to gali kisti ginamų teisių pusiausvyra. Sutiktina, kad vaiko teisė žinoti savo tėvus, kurti su jais ryšį ir jį išsaugoti yra pamatinė vaiko asmenybės vystymuisi, tačiau ryšys yra dviejų asmenų sąveika, o kalbant apie vaiko ir tėvų ryšį, iniciatyva kurti ir palaikyti ryšį pirmiausia tenka tėvui, motinai, o ne vaikui. Tik su amžiumi, vaikui augant išsilygina šių dviejų asmenų – vaiko ir tėvo, motinos jėgų pusiausvyra, t. y. jie abu (vaikas ir tėvas, motina) tampa vienodai atsakingi už šio ryšio puoselėjimą. Tačiau tais atvejais, kai vaikas neturi galimybės augti prižiūrimas savo abiejų tėvų, kiekvienas iš jų turi imtis tinkamų priemonių šeimos ryšiui su vaiku išsaugoti.

Civilinė byla Nr. e3K-3-251-378/2020

Kontaktai

(8-676) 10660