Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių vienam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pripažinimą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, santuokoje šį turtą iš esmės pagerinus, ir šeimos gyvenamajam būstui pagerinti padovanotų lėšų pripažinimą asmenine nuosavybe, taip pat teisės normų, reglamentuojančių kompensacijos, priteistos iš sutuoktinio už jam tekusią didesnę turto dalį, sumokėjimo termino atidėjimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė nutraukti šalių sudarytą santuoką dėl atsakovo kaltės ir išspręsti klausimus dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių, be kita ko, priteisti ieškovei ūkinį pastatą ir pirtį, o atsakovui piniginę kompensaciją už ieškovei natūra priteistą atsakovui priklausančią 1/2 dalį šio nekilnojamojo turto; priteisti ieškovei šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, o atsakovui iš ieškovės priteisti piniginę kompensaciją už 1/2 dalį.

Atsakovas priešieškiniu prašė nutraukti šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir išspręsti santuokos nutraukimo padarinių klausimus, be kita ko, pripažinti bendrąja jungtine šalių nuosavybe turtą ir priteisti jį ieškovei asmeninės nuosavybės teise, priteisti atsakovui asmeninės nuosavybės teise kitą turtą; priteisti ieškovei iš atsakovo piniginę kompensaciją už jai tekusią mažesnę turto dalį, įpareigojant atsakovą sumokėti šią sumą iki atitinkamos datos, o kitą kompensacijos sumą mokėti kiekvieną mėnesį periodinėmis įmokomis.

Sutuoktiniams asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas

Aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias asmeninę sutuoktinių nuosavybę, būtina atsižvelgti į CK 3.88 straipsnio 2 dalyje nustatytą prezumpciją, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Įstatyme nėra nustatyta prezumpcijos, jog tam tikras turtas yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, todėl kiekvienu abejotinu atveju būtina įrodyti, kad konkretus daiktas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Tarp sutuoktinių kilus ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris laiko, kad tam tikras turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje nustatytą prezumpciją, kad santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, tam pateikdamas rašytinius įrodymus, o tuo atveju, kai yra leidžiama įstatyme – įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba pagrįsti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-378/2019, 19 ir 20 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos paneigimas tam tikrų sandorių pagrindu turi būti vertinamas sistemiškai, pasitelkiant ne vieną kurį nors įrodymą (pavyzdžiui, turto registraciją ar lėšas, panaudotas jam sukurti) kaip visa lemiantį, bet įrodymų visumą, leidžiančią nuosekliai įvertinti ginčo šalių gyvenimo sąlygas, susitarimus, ketinimus ir lūkesčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-701/2021, 29 punktas). Taigi, išvada, ar konkretus turtas laikytinas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe ar vieno iš jų asmenine nuosavybe, turi būti paremta išsamiu visų byloje pateiktų įrodymų įvertinimu; kitaip nei išvada dėl santuokoje įgyto turto bendrumo, išvada, kad turtas sutuoktiniui priklauso asmeninės nuosavybės teise, negali būti preziumuojama.

Ieškovė iki santuokos su atsakovu sudarymo asmeninės nuosavybės teise įgijo žemės sklypą ir jame esantį namą, tačiau teismai, vadovaudamiesi CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, šį namą pripažino bendrąja jungtine šalių nuosavybe ir įtraukė jį į santuokos nutraukimo byloje dalytino sutuoktinių turto balansą. Tokią išvadą teismai grindė aplinkybėmis, kad šalims gyvenant santuokoje šis ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausęs namas net du kartus buvo rekonstruotas ir tokiu būdu buvo iš esmės pagerintas, padidinant jo vertę ir paklausą rinkoje. Spręsdami dėl namo pripažinimo bendrąja jungtine šalių nuosavybe teismai taip pat rėmėsi aplinkybėmis, kad atsakovas, šalims gyvenant santuokoje, dirbo, o jo gaunamas darbo užmokestis, kuris iš esmės visą santuokos galiojimo laikotarpį buvo didesnis nei ieškovės darbo užmokestis, buvo naudojamas šeimos poreikiams patenkinti; be to, šeimos poreikiams patenkinti buvo panaudotos ir lėšos, atsakovo gautos pardavus jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą. Atsižvelgdami į šias aplinkybes ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų naudojęs savo gautas pajamas netinkamai ar tenkindamas vien tik savo asmeninius poreikius, teismai padarė išvadą, kad atsakovo gautos lėšos buvo naudojamos gerinant šeimos gyvenamąjį būstą. Nors byloje buvo nustatyta, kad išlaidas už namo pagerinimą apmokėjo ir ieškovės motina, šias lėšas teismai vertino kaip jos dovaną ieškovės šeimai, suteiktą siekiant pagerinti šeimos buities sąlygas. Dėl šios priežasties lėšų panaudojimas rekonstruojant namą, teismų vertinimu, nesudarė pagrindo pripažinti, kad jis buvo rekonstruojamas asmeninėmis ieškovės lėšomis. Taigi egzistuoja visos sąlygas, reikalingas siekiant pripažinti sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą bendrąja jungtine abiejų sutuoktinių nuosavybe.

Po santuokos sudarymo padovanotas turtas

Po santuokos sudarymo padovanotas turtas tam tikrais atvejais gali būti vertinamas ne kaip bendroji jungtinė abiejų sutuoktinių nuosavybė, o kaip vieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė. Tokia galimybė yra nustatyta šioje nutartyje jau minėtame CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kuriame yra reglamentuota, jog sutuoktiniui po santuokos sudarymo dovanotas turtas, tuo atveju, jeigu dovanojimo sutartyje nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, gali būti pripažįstamas sutuoktinio asmenine nuosavybe. Kita vertus, šioje nutartyje minėta ir tai, kad įstatyme nėra prezumpcijos, jog tam tikras turtas yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, priešingai, įstatyme nustatyta santuokoje įgyto turto bendrumo prezumpcija. Todėl byloje kilus ginčui, kaip – asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise – yra valdomas konkretus turtas, asmuo, teigiantis, kad turtas buvo jo įgytas asmeninės nuosavybės teise, turi tokias aplinkybes pagrįsti įrodymais, o teismas turi priimti sprendimą dėl konkretaus turto priklausymo vienam ar abiem sutuoktiniams, sistemiškai įvertinęs visumą byloje surinktų įrodymų.

Šiuo aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad paprastai sutuoktinių bendro gyvenimo metu turtas, ypač jeigu tai yra šeimos gyvenamoji vieta, nepriklausomai nuo to, kam jis priklauso nuosavybės teise, yra gerinamas nesudarant specialių susitarimų dėl tam skiriamų lėšų dalies (išskyrus atvejus, kai sutuoktiniai sudaro sutartis dėl turto pasidalijimo (vedybų ar povedybines)), taip pat nerenkama atliktų pagerinimų vertę patvirtinančių įrodymų, nes šeimos, kaip tokios, tikslai yra bendri. Šis aiškinimas yra taikytinas, be kita ko, ir tada, kai šeimai lėšų skiria vieno iš sutuoktinių tėvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2012). Sutuoktiniams gyvenant darnoje ir kuriant bendrą ateitį paprastai nėra renkami įrodymai, kam kas kiek ko davė, preziumuojant, kad visa, kas kuriama, yra kuriama bendrai šeimos labui, o aplinkybė, kad šeima iširo, nesudaro pagrindo kitaip vertinti sutuoktinių tėvų dovanotas lėšas ir jų ketinimus dovanojimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-157-378/2020, 50 punktas). Todėl sutuoktinis, siekiantis paneigti minėtą prezumpciją, kad turtui pagerinti padovanotos lėšos buvo dovanojamos šeimos labui, turi įrodyti, kad jau dovanojimo metu dovanotojo valia buvo šias lėšas padovanoti būtent jam.

Kompensacijos sumokėjimo termino atidėjimas

Nors įstatyme yra nustatyta bendra taisyklė dėl sutuoktinių turto lygių dalių principo, nuo kurio nukrypti galima tik išimtiniais atvejais, santuokos nutraukimo byloje dalijant sutuoktinių turtą gali susiklostyti situacija, kai padalyti šį turtą natūra lygiomis dalimis nėra objektyviai įmanoma ar kai toks padalijimo būdas gali lemti nepagrįstą sutuoktinių (vieno iš jų) padėties apsunkinimą ir pan. Vis dėlto net ir tokiais atvejais negali būti sudaromos sąlygos vienam iš sutuoktinių nepagrįstai praturtėti kito sutuoktinio sąskaita. Todėl tuo atveju, kai dalijant sutuoktinių turtą nėra pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo, tačiau faktiškai sutuoktiniui priteisto turto vertė viršija jam tenkančią bendro turto dalį, yra taikoma CK 3.117 straipsnio 3 dalyje nustatyta taisyklė, kad didesnę turto dalį gavęs sutuoktinis privalo kitam sutuoktiniui išmokėti kompensaciją. Taip, priteisiant iš vieno sutuoktinio kompensaciją už jam tekusią didesnę bendro turto dalį, užtikrinama, kad abiem sutuoktiniams tekusių bendro turto dalių vertės būtų lygios ir nė vieno iš jų interesai nebūtų pažeisti

Galimybė atidėti teismo sprendimo įvykdymą yra nustatyta ir civilinį procesą reglamentuojančiose teisės normose. Antai CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant šią teisės normą yra nurodyta, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas tik išimtiniais atvejais, o nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, turi būti atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar, atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, taip pat į tai, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-260-313/2016, 21 punktas). Vis dėlto nors ši norma, kaip ir CK 3.117 straipsnio 3 dalis, reglamentuoja galimybę atidėti teismo sprendimo įvykdymą, kitaip nei CK 3.117 straipsnio 3 dalyje, joje nėra apibrėžta, kokiems konkretiems teisiniams santykiams susiklosčius ji gali būti taikoma, nėra nurodyta, kokiam ilgiausiam terminui pagal šią normą gali būti atidėtas teismo sprendimo įvykdymas, ir nėra nustatytas reikalavimas pateikti prievolės, kurios vykdymas yra atidedamas, įvykdymo užtikrinimą. Taigi, ši norma – tai bendroji norma, taikoma visais atvejais, kai yra sprendžiamas klausimas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, ja vadovaudamasis teismas turi įvertinti turtinę šalių padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes, tačiau nėra saistomas papildomų CK 3.117 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų.

Atsižvelgiant į tai, kad galimybė atidėti terminą kompensacijai už sutuoktiniui tekusią didesnę turto dalį sumokėti CK 3.117 straipsnio 3 dalyje yra siejama su reikalavimu pateikti adekvatų šios prievolės įvykdymo užtikrinimą, santuokos nutraukimo bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas, gavęs šalies prašymą atidėti kompensacijos sumokėjimo terminą (ar, kaip nagrinėjamoje byloje, jį išdėstyti), turi įvertinti, ar tokį prašymą pareiškusi šalis įvykdė minėtą reikalavimą ir pateikė prievolės įvykdymo užtikrinimą. Kompensacijos išmokėjimo termino atidėjimo prašančiai šaliai nepateikus adekvataus prievolės išmokėti kompensaciją įvykdymo užtikrinimo, teismas turėtų išaiškinti jai pareigą jį pateikti ir šios pareigos neįvykdymo teisines pasekmes, taip pat suteikti šaliai galimybę per protingą terminą įvykdyti šį reikalavimą. Tuo atveju, jeigu šalis per teismo nustatytą terminą įvykdo įstatyme nustatytą reikalavimą ir pateikia adekvatų prievolės įvykdymo užtikrinimą, teismas turėtų toliau spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas atidėti kompensacijos sumokėjimą ir kokiam terminui, neviršijančiam 2 metų, jis gali būti atidėtas. Savo ruožtu aplinkybė, kad šalis atsisako pateikti adekvatų prievolės įvykdymo užtikrinimą ar per teismo nustatytą terminą jo nepateikia, sudaro teismui pagrindą atmesti šalies prašymą atidėti kompensacijos sumokėjimo terminą.

Civilinė byla Nr. e3K-3-252-421/2023