Civilinė byla dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Byloje keliamas klausimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo už nepilnamečio asmens sveikatos sužalojimą.
2008 m. lapkričio 12 d. ieškovė G. P., tuo metu Vilniaus Žemynos pagrindinės mokyklos trečiokė, kartu su klase dalyvavo pažintinėje ekskursijoje po Kauną. Tarp lankytinų objektų buvo ir Kauno I fortas. Besibaigiant ekskursijai po fortą ir vaikams einant autobuso link betonu grįsta aikštele, ieškovė G. P. užlipo ant vienoje iš aikštelėje esančių smėlio krūvų buvusio tamsaus buteliuko, kuris sprogo. Dėl sprogimo ieškovei buvo nutraukta dešinės kojos pėda, vėliau amputuota ir dalis blauzdos. Dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo G. P. neteko 50 proc. darbingumo. Ieškovų teigimu, valstybė, kaip forto savininkė, netinkamai rūpinosi forto ir jo užimamos teritorijos saugumu, todėl privalo atlyginti jiems padarytą žalą.
Valstybė, ginčydama savo civilinės atsakomybės sąlygų buvimą, kasaciniame skunde nepagrįstai remiasi CK 6.271 straipsnio nuostatomis. Šis straipsnis nagrinėjamu atveju netaikytinas, nes jo normos reglamentuoja atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų tais atvejais, kai valdžios institucijos veikia kaip viešojo administravimo subjektai. Šioje byloje sprendžiamas valstybės, kaip Kauno I forto savininkės, atsakomybės už šio forto teritorijoje buvusio sprogmens sukeltą žalą fizinio asmens sveikatai klausimas. Tokio pobūdžio deliktiniuose santykiuose valstybė dalyvauja ne kaip valdžios subjektas, bet kaip privatus asmuo – savininkas, t. y. lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinės teisės subjektai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis), ir jos atsakomybės klausimas spręstinas taikant bendrąsias deliktinės atsakomybės nuostatas.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovei G. P. žala sveikatai buvo padaryta jai užlipus ant sprogmens Kauno I forto teritorijoje. Kauno I forto savininkė yra valstybė, t. y. jai nuosavybės teise priklauso tiek Kauno I forto statiniai, tiek žemės sklypas, kuriame šie statiniai yra. CK 4.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno savininko pareiga įgyvendinti nuosavybės teisę taip, kad nebūtų pažeidžiami įstatymų reikalavimai bei kitų asmenų teisės ir interesai. Tokiomis aplinkybėmis byloje pagrįstai buvo aiškinamosi valstybės civilinės atsakomybės už ieškovei padarytą žalą sąlygos, tai yra nustatinėjama, ar valstybė elgėsi kaip rūpestinga savininkė, t. y. ar jos veiksmai atitiko bonus pater familias standartą, o jeigu ne, tai ar yra priežastinis neteisėtų veiksmų ir ieškovei padarytos žalos ryšys.
Teismai teisingai nurodė, kad valstybė, kaip rūpestinga turto savininkė, negalėdama užtikrinti jai priklausančio Kauno I forto teritorijos saugumo ir tvarkos, galėjo uždrausti lankymąsi Kauno I forte, tačiau to nebuvo padaryta. Nepagrįstais pripažintini kasacinio skundo argumentai, kad Kauno I fortas nebuvo pripažintinas lankytinu turistiniu objektu, todėl asmenys, lankydamiesi tokioje vietoje, turi prisiimti savo veiksmų riziką. Kauno I fortas yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą kaip valstybės saugoma nekilnojamoji kultūros vertybė. Taigi šis objektas, kaip turintis pripažintą kultūrinę vertę, tarnauja visos visuomenės interesams ir jo lankymas yra laisvas tol, kol nepriimta atsakingų valstybės institucijų sprendimų lankymąsi apriboti arba uždrausti. Teismai nustatė, kad sprendimo uždrausti lankytis Kauno I forte nebuvo priimta, jo teritorijoje nebuvo pastatyta jokių draudžiamųjų ženklų. Priešingai, fortas buvo gausiai lankomas tiek pavienių turistų, tiek organizuotų jų grupių, ir atsakingoms valstybės institucijoms tai buvo žinoma. Nepaisant to, nebuvo imtasi jokių veiksmų sutvarkyti forto teritoriją ir užtikrinti forte besilankančių asmenų saugumą, o negalint ar neturint lėšų to padaryti, uždrausti lankymąsi ir tokį draudimą tinkamai paskelbti ir pažymėti vietovėje.
Iš byloje nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo valstybės veiksmų neatitiktį bonus pater familias standartui, nes valstybė nesielgė kaip rūpestinga savininkė ir savo neveikimu (nuosavybės nepriežiūra) sudarė sąlygas žalai tretiesiems asmenims atsirasti. Taigi valstybės neteisėti veiksmai ir kaltė byloje nustatyti tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir teisingai taikant deliktinės atsakomybės normas, o kasacinio skundo argumentai dėl neteisėtų veiksmų nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti.
Teismai tinkamai nustatė ir kitą valstybės civilinės atsakomybės sąlygą – neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį. CK 6.247 straipsnyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Taigi padaryta žala turi būti asmens kaltų veiksmų rezultatas, tačiau įstatyme nereikalaujama, kad atsakingo asmens elgesys būtų vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Teismas, vertindamas aplinkybių ir priežasčių visumą, turi nustatyti pakankamą neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių ryšį, t. y. nustatyti, kad pažeidėjo elgesys buvo pakankama priežastis žalai atsirasti. Byloje nustatyta, kad valstybės, kaip savininkės, elgesys buvo ypač aplaidus ir nuosavybės nepriežiūra tęsėsi ilgą laiką. Dėl teritorijos nepriežiūros ir netvarkymo joje nekontroliuojamai galėjo būti vykdoma bet kokia pavojinga veikla, galinti sukelti neigiamų padarinių. Tokias išvadas teismai padarė iš byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, kad į teritoriją galėjo būti nekliudomai įnešamos pavojingos medžiagos, iš kulkų bei šaudymo žymių ir pan. Valstybė kasaciniame skunde nurodo, kad teismai neturėjo pagrindo išvadai apie ilgalaikę nepriežiūrą ir teritorijos pavojingumą, nes iki nagrinėjamo įvykio nebuvo užfiksuota jokių įvykių, kurie būtų sukėlę žalą ar leidę spręsti apie teritorijos pavojingumą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija šį argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Aplinkybei, kad teritorija buvo neprižiūrima ir nesaugi, konstatuoti nebūtinai turi būti nustatyti pirmiau įvykę žalos sukėlę įvykiai; ji gali būti nustatoma ir iš kitų įrodymų. Šiuo atveju byloje pakako įrodymų teismams konstatuoti, kad sprogstamųjų medžiagų patekimas į Kauno I forto teritoriją nebuvo atsitiktinis įvykis, įvykęs nepaisant valstybės pastangų prižiūrėti savo nuosavybę, o priešingai, valstybė nesirūpino savo nuosavybe, todėl neužtikrino nei to, kad pavojingos medžiagos nepatektų į jai priklausančią turistų lankomą teritoriją, nei to, kad tokios medžiagos būtų laiku pastebėtos ir nukenksmintos ar pašalintos. Tokiomis aplinkybėmis pagrįstai konstatuota, kad tarp valstybės nerūpestingo elgesio (nesirūpinimo savo nuosavybe taip, kad kitiems asmenims nebūtų daroma žalos) ir ieškovei padarytos žalos yra civilinei atsakomybei kilti pakankamas priežastinis ryšys, t. y. jeigu valstybė būtų rūpestingai prižiūrėjusi savo nuosavybę, žalos, tikėtina, nebūtų kilę. Tai, kad valstybės neveikimą su atsiradusiais žalingais padariniais sieja netiesioginis priežastinis ryšys ir kad dėl atsiradusios žalos gali būti kalti ir kiti asmenys, valstybės pareigos atlyginti žalą nepanaikina. Tuo atveju, jeigu bus nustatyti asmenys, palikę sprogmenis Kauno I forto teritorijoje, valstybė galės pareikšti jiems regresinį reikalavimą atlyginti žalą.
Civilinė byla Nr. 3K-3-539/2012