Byla dėl testamento pripažinimo negaliojančiu.
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiu 2007 m. spalio 16 d. J. V. sudarytą testamentą, patvirtintą Kauno miesto 5-ojo notarų biuro notaro A. R. P. Ieškovė nurodė, kad ji yra J. V. vaikaitė; 2007 m. sausio 2 d. J. V. surašė testamentą, kuriuo savo turtą paliko ieškovei. Po J. V. mirties ((duomenys neskelbtini)) ieškovė kreipėsi į notarų biurą, siekdama priimti palikimą, ir tada paaiškėjo, kad 2007 m. spalio 16 d. J. V. vardu surašytas kitas testamentas, kuriuo jai priklausantis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), paliktas atsakovei. Ieškovės nuomone, nurodytas testamentas neatitinka tikrosios testatorės valios, nes sudarytas jai gulint ligoninėje, likus keturioms dienoms iki mirties, testatorei sunkiai sergant ir vartojant stiprius vaistus, nesuvokiant savo veiksmų reikšmės ir jų padarinių, be to, pasirašytas ne testatorės, bet kito asmens, todėl CK 1.80, 1.89 straipsnių pagrindu pripažintinas negaliojančiu.
Nagrinėjamu atveju ieškovė ginčija jos senelės J. V. sudarytą testamentą, kuriuo J. V. priklausęs turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), po jos mirties paliktas atsakovei L. D. Ieškovė savo reikalavimą grindė tuo, kad, tvirtinant testamentą, J. V. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (CK 1.89 straipsnis) ir kad buvo pažeistos imperatyviosios teisės normos (CK 1.80 straipsnis). Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad J. V. testamento sudarymo metu, nors ir būdama silpnos sveikatos, buvo sąmoninga, galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir padarinius, todėl sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo CK 1.89 straipsnio normų pagrindu. Teismų nuomonės išsiskyrė dėl to, ar tinkamai buvo atlikta testamento tvirtinimo procedūra ir išreikšta testatorės valia, t. y. ar testamento turinys atitinka tikrąją testatorės valią. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad testatorės valia nebuvo tinkamai išreikšta: testamentą pasirašė ne testatorė, o kitas asmuo, nors nėra duomenų, kad testatorė pati negalėjo pasirašyti, testamentas jai nebuvo garsiai perskaitytas. Apeliacinės instancijos teismas byloje pateiktų įrodymų pagrindu padarė kitokią išvadą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad kasaciniame skunde neargumentuojama dėl to, jog teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.89 straipsnio normas, toliau pasisako tik dėl tų kasaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais apeliuojama į tai, kad, sudarant testamentą, buvo pažeista jo tvirtinimo tvarka ir netinkamai išreikšta testatorės valia.
Kadangi testatoriaus parašas yra vienas svarbiausių testamento rekvizitų, kurio nebuvimas testamentą daro negaliojantį, tai ypatinga svarba turi būti skiriama fakto, kad testatorius pats negali pasirašyti testamento, nustatymui. Atsižvelgiant į testamento teisinę prigimtį ir reikšmę, negalėjimas asmeniškai pasirašyti testamento turi būti absoliutus, t. y. turi būti nustatyta, kad testatorius objektyviai negali pats pasirašyti dėl CK 5.29 straipsnyje išvardytų priežasčių.
Sprendžiant, ar ginčo testamentu buvo išreikšta tikroji testatorės valia dėl to, kad jos turtas po mirties atitektų atsakovei L. D., svarbios ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. Teismai nustatė, kad testamento pasirašymo procedūrą organizavo atsakovės L. D. motina A. J., kuri notarui nurodė bei pasikvietė asmenis, kurie testamente pasirašė. Byloje nepakanka duomenų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad testatorė išreiškė valią, jog už ją, nors ir kito asmens pakviesta, pasirašytų B. U. Tai neatitinka CK 5.29 straipsnyje nustatyto teisinio reglamentavimo, kad už testatorių kitas asmuo pasirašo testatoriaus prašymu. B. U. ir J. V. kaimynė V. U. tik atvykusios į ligoninę, sužinojo, kad turės pasirašyti testamentą; atvykus notarui, testamentas nebuvo iš karto pasirašytas, nes J. V. paprieštaravo, notaras išvyko, pasiūlęs ,,tartis“; notaras, atvykęs į gydymo įstaigą, jau turėjo pagal A. J. nurodymus parengtą testamento tekstą, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta, kad J. V. pati negali pasirašyti dėl ligos; testamentas pasirašytas ne testatorės akivaizdoje, o kitoje patalpoje; V. U., pasirašydama testamente kaip liudytoja, suprato, kad turtas paliekamas jai; V. U. paliktas saugoti vienas testamento egzempliorius. Liudytojos A. K. ir V. U. paaiškino, kad testatorė nenorėjo perleisti turto atsakovei ir tam priešinosi, liudytojos A. J., B. U. teigė priešingai. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad jis šių liudytojų parodymus laikė mažiau patikimais. Kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, nes A. J., B. U. yra suinteresuotos testamento išsaugojimu (A. J. yra įpėdinės pagal testamentą L. D. motina, pati organizavusi ginčo testamento sudarymą, B. U. – jos giminaitė), liudytojos A. K. ir V. U. jokio asmeninio suinteresuotumo neturi. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų nustatytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad testamento tvirtinimo tvarkos pažeidimai, pirmiau nurodytos testamento sudarymo aplinkybės, tarp jų ir ta, jog testamentas sudarytas tada, kai testatorės sveikatos būklė buvo labai prasta (kelios dienos iki jos mirties), sudaro pagrindą išvadai, kad ginčo testamentas neatitiko tikrosios testatorės valios. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė paveldėjimą pagal testamentą reglamentuojančias materialiosios teisės ir įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, todėl skundžiama nutartis naikintina ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo nuspręsta pripažinti ginčo testamentą negaliojančiu.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pripažinus skundžiamą testamentą negaliojančiu, anksčiau sudarytas testamentas netampa galiojančiu, išskyrus tam tikrus įstatymo numatytus atvejus, pvz., kai vėlesnis testamentas pripažįstamas negaliojančiu dėl to, jog jis buvo sudarytas dėl smurto ar realaus grasinimo ir kt. (CK 5.17 straipsnio 2 dalis). Įstatymo nustatytų išimčių sąrašas yra baigtinis. Tai reiškia, kad, testamentą pripažinus negaliojančiu tokiu pagrindu, kuris nepatenka į CK 5.17 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą išimčių sąrašą, paveldėjimo teisiniams santykiams taikytinos paveldėjimo pagal įstatymą tvarką reglamentuojančios teisės normos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. D. v. Joniškio rajono notarė L. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-368/2007).
Civilinė byla Nr. 3K-3-539/2011