Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės skolą, metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovo teigimu, jis su atsakove susitarė, kad atsakovė pargabens iš užsienio du automobilius. Ieškovas pervedė pinigus už automobilius į atsakovės asmeninę sąskaitą, tačiau ši jam automobilių neperdavė ir pinigų negrąžino, todėl, remiantis CK 6.315 straipsnio 3 dalimi, privalo grąžinti sumokėtą sumą.
Sutarties laisvės principas
Sutarties laisvės principas, kaip vienas iš civilinių santykių reglamentavimo principų (CK 1.2 straipsnis), leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai nenurodyta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui (CK 6.156 straipsnis). Tuo atveju, kai iš sutartinių santykių kyla ginčas, visų pirma būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t. y. išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė. Sutarties turinys – tai fakto klausimas, todėl bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl tikrojo sutarties turinio kasacine tvarka gali būti peržiūrėtos tik sutarčių aiškinimo taisyklių tinkamo aiškinimo ir taikymo aspektu. Įstatyminės sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193-6.195 straipsniuose, jų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota kasacinio teismo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. SIA „ Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Via Unica“ v. UAB „ Interselas“, bylos Nr. 3K-3-107/2009; kt.).
Sumokėtos sumos grąžinimas
Nagrinėjamoje byloje akivaizdu, kad šalis siejo sutartiniai santykiai apskritai, to fakto neneigia ir kasatorė. Juos ieškovas įvardijo pirkimo-pardavimo teisiniais santykiais, su tokiu sutartinių santykių kvalifikavimu sutiko bylą nagrinėję teismai, tačiau kasatorė neigia buvus būtent pirkimo-pardavimo teisinius santykius. Dėl to, konstatuojant sutartinių santykių egzistavimo faktą, būtina nustatyti jų pobūdį, t. y. tikrąjį sutarties turinį. Kolegija sutinka su kasatorės argumentais, kad ieškovo įrodinėjamas sandoris turėjo būti sudarytas rašytine forma (CK 173 straipsnis 1 dalis 1 punktas). Rašytiniame dokumente sutarties šalys būtų įvardijusios sutarties dalyką, nustačiusios tarpusavio teises, pareigas ir kitas sąlygas. Tokio dokumento šalys nesudarė, todėl galioja draudimas remtis liudytojų parodymais, įrodinėjant tokio sandorio sudarymo faktą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis).
Tačiau asmens valia sudaryti sandorį, kaip vienas iš pagrindinių sandorio elementų, gali būti išreikšta ne tik raštu, bet ir veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma, o, atsižvelgiant į konkrečias sandorio sudarymo aplinkybes, ji netgi gali būti numanoma (CK 1.64 straipsnis). Dėl to tokiu atveju, kada iš šalių elgesio matyti, kad tarp jų apskritai yra sutartiniai santykiai, tačiau jie įstatymo nustatyta tvarka neįforminti (ginčo atveju – nesudaryta rašytinė sutartis), o įstatyme įsakmiai nenurodyta, kad toks rašytine forma nesudarytas sandoris yra negaliojantis, būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, nes atsisakymas tai nustatinėti reikštų atsisakymą nagrinėti ginčą neįstatyminiu pagrindu. Pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo fakto ieškovas liudytojų parodymais neįrodinėjo, o pateikė teismui rašytinį įrodymą – banko dokumentą, patvirtinantį tikslinį – automobiliams pirkti – lėšų pervedimo į asmeninę kasatorės sąskaitą faktą. Minėta, kad kasatorė neneigia šių pinigų gavimo ir jų panaudojimo atsiskaityti su verslo partneriu užsienyje faktų.
Pinigų pervedimas jau yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, ir ieškovas teigia, kad šis veiksmas taip pat patvirtina pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo faktą. Kasatorė, neigdama ieškovo nurodomą ir teismų pripažintą pinigų pervedimo paskirtį, privalėjo įrodyti kitokią, nei nurodo ieškovas, pinigų pervedimų jai paskirtį, tačiau to nepadarė, nors, minėta, buvo nagrinėjamas privataus pobūdžio ginčas ir nebuvo pagrindo konstatuoti rungimosi principo nagrinėjant bylą pažeidimo, šalių pareiga įrodinėti nebuvo suvaržyta. Taigi byloje nustatytos aplinkybės – kasatorė verčiasi prekybos naudotais automobiliais verslu, ieškovas atliko tikslinį – automobiliams pirkti – lėšų pervedimą į kasatorės sąskaitą, ji pervestus pinigus panaudojo atsiskaitymams su verslo partneriu užsienyje atlikti, yra pagrindas pripažinti, jog kitokių, ne pirkimo-pardavimo santykių, faktas tarp šalių neįrodytas, todėl pripažintinas pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo faktas (CK 6.305 straipsnis). Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovas atliko išankstinį mokėjimą už daiktus – automobilius; kasatorei neperdavus pirkimo-pardavimo sutarties dalyko (kitaip byloje neįrodyta), ieškovas įgyja teisę į sumokėtos sumos gražinimą (CK 6.315 straipsnio 1, 3 dalys).
Civilinė byla Nr. 3K-3-8/2010