Ginčas byloje kilo dėl to, ar įsigydamas vertybinius popierius banko paskolintomis lėšomis ieškovas suklydo sudarydamas sandorius ir ar platindamas vertybinius popierius bankas pakankamai atskleidė tų vertybinių popierių rizikos veiksnius ieškovui, kaip neprofesionaliajam investuotojui.
2007 m. rugpjūčio 8 d. AB „DnB NORD bankas“ ir A. Z. sudarė Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2900-2007-79 (toliau – Skolinimo sutartis), kuria bankas suteikė A. Z. 177 827 Eur kreditą 6140 vnt. obligacijų apmokėti, o A. Z. įsipareigojo bankui kreditą grąžinti ir sumokėti 5 proc. palūkanas obligacijų išpirkimo dieną – 2010 m. rugpjūčio 16 d. Skolinimo sutarties 6.1 punktu šalys susitarė, kad kreditas grąžinamas, palūkanos ir kitos pagal sutartį mokėtinos sumos sumokamos banko ir A. Z. (kliento) įsipareigojimų įskaitymo būdu. Jeigu įskaičius šalių tarpusavio įsipareigojimus banko klientui mokėtina suma yra didesnė, tai bankas likutį privalo pervesti klientui, tačiau jeigu kliento bankui mokėtina suma yra didesnė, tai klientas ne vėliau kaip kredito grąžinimo dieną įsipareigoja sumokėti bankui trūkstamą sumą.
Suklydimas, kaip vienas sandorių negaliojimo teisinių pagrindų, reglamentuojamas CK 1.90 straipsnyje; jo 1, 2, 4 dalyse nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį; suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu; suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. v. S. M., bylos Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. v. V. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. AB DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-391/2014; kt.).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įstatymais įtvirtintą reguliavimą ir nurodytą kasacinio teismo praktiką, nagrinėjamu atveju konstatuoja, kad atsakovas turėjo pareigą laikytis nurodytų informacijos klientui dėl investavimo paslaugų rizikos atskleidimo reikalavimų. Šią išvadą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-492-1746/2012, kurioje nagrinėtas FPRĮ normų galiojimo laiko atžvilgiu klausimas ir išaiškinta, kad dėl sutarčių, sudarytų pereinamuoju laikotarpiu iki visų FPRĮ nuostatų įsigaliojimo (nuo 2007 m. vasario 8 d. iki 2007 m. lapkričio 1 d.), FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis taikytina, nes joje įtvirtintas bendrojo pobūdžio reikalavimas negali būti pripažintas visiškai nauju galiojusio VPRĮ turinio kontekste. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad visa reikalinga informacija turi būti pateikta aiškiai, nedviprasmiškai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-265/2014; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. AB DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-391/2014; kt.). Taigi ginčo sandorių sudarymo rizikų atskleidimo reikalavimo atsakovas privalėjo laikytis. Dėl to nepagrįstu laikytinas atsakovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas, kad banko veiksmai sudarant ginčo sandorius negalėjo būti vertinami pagal FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatas, įsigaliojusias tik po 2007 m. lapkričio 1 d.
Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad bankas investuotojams siūlė įsigyti investavimo produktą – obligacijas, susietas su akcijų indeksais. Ieškovas ginčijamais sandoriais įsigijo atsakovo išleistus SASO vertybinius popierius (su akcijomis susietas obligacijas) ne nuosavomis, o atsakovo paskolintomis lėšomis, sudarydamas su banku Skolinimo sutartį, kurioje buvo įtvirtinta 5 proc. palūkanų norma. Dėl to siūlomo investavimo produkto rizikos laipsnis pasikeitė, nes tokiu atveju tam, kad siūlomas investicinis produktas būtų pelningas, jo gaunama priemoka turėjo atsverti už kreditą mokamas palūkanas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šį skirtumą bankas turi aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliesiems investuotojams ir įspėti juos dėl obligacijų, susietų su akcijų indeksais, skolintomis lėšomis įsigijimo rizikos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-265/2014; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. AB DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-391/2014; kt.).
(8-676) 10660