Kasacinėje byloje sprendžiama dėl savavališkai pastatytų statinių įteisinimo galimybės.
Ieškovė prašė teismo įpareigoti atsakovę savo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytus statinius žemės sklypuose, kuri generaliniame plane nurodyta kaip kelias tarp sodo sklypų; atsakovei neįvykdžius nurodyto įpareigojimo, suteikti teisę ieškovei nugriauti savavališkai pastatytus statinius atsakovės lėšomis.
Pagal kasacinio teismo praktiką savavališkų statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma, nesant teisinės galimybės kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
Įstatymo leidėjo savavališkos statybos statytojui (savininkui) nustatyta teisė įteisinti savavališką statybą negali būti laikoma neribota. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas dėl galimybės leisti statytojui (savininkui) įteisinti savavališką statybą, turėtų aiškintis, kada ir esant kokioms faktinėms bei teisinėms aplinkybėms statytojas atliko statybos darbus, kokie faktiniai ir teisiniai pagrindai nulėmė jo veiksmus. Pagal nustatytas aplinkybes teismas turėtų spręsti, ar tokių statinių statyba atitinkamoje teritorijoje iš viso galima, dėl kokių priežasčių savavališka statyba nėra įteisinta ir ar statytojo nurodytos galimybės ją įteisinti yra realios, taip pat per kokį terminą statytojas galėtų sutvarkyti reikalingą statybų dokumentaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015).
Kadangi savavališkos statybos įteisinimas yra asmens teisė, o ne pareiga, teismas, įvertinęs bylos faktines ir teisines aplinkybes ir nustatęs, kad statyba, dėl kurios vyksta ginčas, yra galima ir esmingai nepažeidžia įstatymo saugomų interesų, gali nustatyti terminą, per kurį asmuo turi pradėti ir baigti savavališkos statybos įteisinimo procedūrą, o šios sąlygos nevykdant dėl nuo statytojo priklausančių priežasčių (nesikreipia, nepateikia visų dokumentų ir pan.), suėjus terminui, statinys turi būti nugriautas statytojo lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2014; 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015; kt.).
Pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą statytojo teisė gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, todėl pirmiausia turėtų būti nagrinėjama galimybė suteikti asmeniui žemės sklypo valdymo ir naudojimo teises. Tokiu atveju turi būti aiškinamasi dėl asmens galimybės įgyti sklypą nuosavybėn pirkimo būdu, jį nuomoti, nustatyti servitutą ir kt. Kai statiniai savavališkai yra pastatyti ne ant teisiniu pagrindu valdomos žemės (valstybinės žemės),yra labai svarbus visų suinteresuotų asmenų glaudus bendradarbiavimas, siekiant išsiaiškinti galimybes suteikti tokiam asmeniui žemės sklypo valdymo ir naudojimo teises prie šio valdomo neteisėtai pastatyto namo, ir tik nustačius, kad nėra teisinių priemonių to padaryti, proporcinga priemone galėtų būti pripažintas statinio griovimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2013; 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2014; kt.).
Teismas pagal formuojamą praktiką, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju gali būti sprendžiamas nuosavybės teisių į žemės sklypą įgijimo (ar valstybinės žemės sklypo naudojimo, valdymo kitais teisės aktuose nustatytais pagrindais, pvz., nuoma, servitutas) ir savavališkai pastatytų statinių įteisinimo klausimas. Tą pripažįsta ir pati ieškovė, atsiliepime į kasacinį skundą nurodydama, kad atsakovė nėra praradusi galimybės įteisinti savavališką statybą pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymą.
Nesuteikus atsakovei galimybės įteisinti savavališkas sodo namo, pagalbinio ūkinio pastato, betoninio vandentiekio šulinio statybas, kaip tai nustatyta Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnyje, būtų pažeista nurodyta imperatyvioji teisės norma, proporcingumo principas, liktų neįvertinta atsakovės nuosavybės teisę ribojanti priemonė, t. y. ar statinių griovimas atkurs teisingą visuomenės bendrųjų interesų poreikių ir reikalavimų, keliamų individo fundamentalių teisių apsaugai, pusiausvyrą.
Civilinė byla Nr. 3K-3-191-690/2017