Paskolos teisiniai santykiai

Civilinė byla pagal ieškovo ieškinį atsakovei dėl skolos priteisimo ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl bendrosios dalinės nuosavybės padalijimo.

Ieškovas A. R. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės L. P. 25 000 Lt skolos, 4431,04 Lt palūkanų, 5 proc. procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas nurodė, kad paskolino atsakovei 25 000 Lt, kuriuos 2006 m. liepos 3 d. pervedė į atsakovės sąskaitą banke. Rašytinė paskolos sutartis nebuvo sudaryta, tačiau realiai šalis siejo paskolos teisiniai santykiai. 

Atsakovė L. P. priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo A. R. 10 500 Lt kompensacijos už dalijamą bendrąją dalinę nuosavybę, įskaitant jau sumokėtus 25 000 Lt. Atsakovės teigimu, šalys nebuvo sudariusios jokios paskolos sutarties, gyveno kartu neįregistravusios santuokos ir faktiškai bendrai tvarkė ūkį. Šalims gyvenant kartu, ieškovo vardu gavus paskolą banke, įsigytas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Vėliau jis parduotas, o ieškovas 2006 m. liepos 3 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1 sumokėjo atsakovei kompensaciją už parduotą bendrosios dalinės nuosavybės teise turėtą butą.

Byloje kilo ginčas dėl aplinkybių, kurios turi būti nustatytos ir laikomos pakankamomis pripažinti, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, kai nėra sudarytos rašytinės paskolos sutarties.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad šalys nesudarė rašytinės paskolos sutarties, t. y. kartu jos prisiėmė riziką dėl sandorio įrodinėjimo kilus ginčui. Teismai nustatė, kad ieškovas 2006 m. liepos 3 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1 pervedė į atsakovės sąskaitą 25 000 Lt. Nė viena iš šalių šios aplinkybės neginčija. Taigi byloje nustatytas pirmas būtinas paskolos sutarties požymis – pinigų perdavimo faktas. Tačiau, kaip buvo nurodyta pirmiau šioje nutartyje, kitas paskolos sutarties elementas yra paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą. Teismai nustatė, kad 2006 m. liepos 3 d. mokėjimo nurodyme Nr. 1 nurodyta mokėjimo paskirtis – ,,sąskaitos papildymas“. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovės įsipareigojimą grąžinti ieškovo jai sumokėtą sumą. Atsakovė, neneigdama pinigų gavimo fakto, nurodo, kad tai buvo ne paskola, o kompensacija už bendrosios dalinės nuosavybės teise turėtą turtą. Teismai nenustatė atsakovės įsipareigojimo grąžinti gautą sumą ar fakto, kad ji būtų grąžinusi ar ketinusi grąžinti bent dalį ieškovo sumokėtos sumos.

Įvertinusi tokias teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad vien faktas, jog ieškovas pervedė atsakovei pinigus, savaime neįrodo paskolos teisinių santykių buvimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009). Atsakovei nurodžius aplinkybes, susijusias su šalių bendru gyvenimu kartu neįregistravus santuokos ir ieškovui nepaneigus jos aiškinimo dėl bendrai gyvenant įgyto turto ir būtinybės jį pasidalyti (apie tai toliau šioje nutartyje), pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, jog ieškovo atsakovei pervesti pinigai galėjo būti sumokėti kitu pagrindu, o ne dėl suteiktos paskolos. Dėl to, ieškovui nepateikus jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad šalys buvo susitarusios dėl paskolos grąžinimo, nesant įrodymų, patvirtinančių atsakovės įsipareigojimą grąžinti ieškovo pervestą sumą, taip pat kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, paskolos sandorio sudarymo įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo pateiktas mokėjimo nurodymas ir pinigų perdavimo atsakovei faktas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti buvus šalių paskolos teisinius santykius (CK 6.193, 6.870 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino vieną iš paskolos sutarties elementų – paskolos dalyko perdavimą, tačiau neatsižvelgė į antrąjį – kitos šalies įsipareigojimą grąžinti skolą, todėl nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nagrinėjamu klausimu. Nenustačius vieno iš būtinų paskolos sutarties požymių – paskolos gavėjo (atsakovės) įsipareigojimo grąžinti paskolos davėjui (ieškovui) tokią pat pinigų sumą, nebuvo pagrindo tenkinti ieškinį.

Kasacinis teismas, formuodamas įrodymų vertinimo taisykles tokio pobūdžio bylose, yra išaiškinęs, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis) bei kasacinio teismo praktikos, kad nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis, kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje L. M. v. O. D. V., byla Nr. 3K-3-134/2011; 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-410/2011). Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais ir teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. V. S., byla Nr. 3K-3-1029/2001; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje V. J. v. L. L., byla Nr. 3K-3-235/2008; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje R. V. v. M. K. T., byla Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis  civilinėje byloje L. M. v. O. D. V., byla Nr. 3K-3-134/2011; kt.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog atsakovė nagrinėjamu atveju neįrodė bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, neatitinka pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl kartu gyvenusių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turto. Nors vien bendro gyvenimo faktas negali būti laikomas pakankamu jungtinės veiklos sukuriant bendrą turtą įrodymų, tačiau, sprendžiant klausimą dėl tokio turto sukūrimo, būtina įvertinti ir atsižvelgti į bendro gyvenimo kartu nesusituokus specifiką, kartu gyvenančių asmenų ryšių pobūdį, taip pat į tai, jog bendrai gyvenančių asmenų gaunamas darbo atlyginimas gali būti naudojamas abiejų asmenų kasdieniams poreikiams tenkinti, vienas iš sugyventinių gali prisidėti prie bendro ūkio savo darbu ir pan. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas, apibrėždamas atsakovės pareigą įrodyti jungtinę veiklą kuriant bendrą turtą, neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes ir per griežtai formulavo reikalavimą pateikti tam tikrus įrodymus dėl atsakovės dalyvavimo grąžinant paskolą ar įsigyjant turtą, taip nukrypdamas nuo teismų praktikoje formuluojamų įrodymų vertinimo ypatumų tokio pobūdžio bylose. Esant teismų nustatytoms aplinkybėms, kad ginčo šalys ilgą laiką gyveno kartu, kad atsakovė taip pat gavo darbo užmokestį, t. y. tokiu būdu prisidėjo prie bendros veiklos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus šalių susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, kad ginčo turtas buvo sukurtas bendra šalių veikla, o ieškovo 2006 m. liepos 3 d. mokėjimo nurodymu atsakovei pervesti pinigai galėjo būti kompensacija už bendrai įgytą turtą (CPK 178, 185 straipsniai). 

Civilinė byla Nr. 3K-3-544/2011

Pradžia

(8-676) 10660
Scroll to Top
Konsultacija