Kasacinėje byloje sprendžiama dėl palūkanų normos nustatymo kreditavimo sutartyje.
Ieškovė nurodė, kad šalys sudarė Kredito sutartį, kuria ieškovei buvo suteiktas kreditas, nustatytas grąžinimo terminas. Kredito sutartimi šalys susitarė, kad ieškovė už naudojimąsi kreditu mokės kintamąsias palūkanas. Vėliau šalys pasirašė tarpusavio susitarimą dėl Kredito sutarties sąlygų pakeitimo, pagal kurį ieškovė perėjo prie fiksuotųjų palūkanų mokėjimo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, nepriklausomai nuo pasirinkto palūkanų tipo, kredito davėjas, bankas, turi teisę gauti tam tikrą atlygį už darbą, prisiimdamas pinigų skolinimo riziką. Dėl ilgalaikio kreditavimo sutarties pobūdžio sutarties šalys (tiek kredito davėjas, tiek kredito gavėjas) negali numatyti, kaip dėl objektyvių kriterijų ekonominės sąlygos keisis ir veiks palūkanų normas ateityje, todėl, sudarydamos sutartį pagal esamą situaciją, negali numanyti sutartų sąlygų naudingumo ateityje (vykdant ilgalaikę kreditavimo sutartį). Sutarties šalis – kredito gavėjas – laisva valia ir savo rizika sprendžia, ar kitos šalies – kredito davėjo – siūlomos kreditavimo sąlygos jai priimtinos (naudingos), ir, tai įvertinusi, sudaro sutartį arba jos nesudaro. Kreditavimo sutartys, tarp jų – ir vartojimo, įprastai sudaromos pagal tuo (pasirašymo) metu sutarties sudarymo vietoje nusistovėjusias bendrąsias tokių sutarčių sąlygas. Šias sąlygas lemia finansinė (ekonominė) situacija bei jos veikiama rinka. Poreikis nustatyti palūkanų periodiškumą, jų nustatymo tvarką yra nulemtas ilgalaikio kreditavimo sutarties pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107-611/2017, 23 punktas).
Kredito sutartimi šalys gali nustatyti tiek konkrečią palūkanų normą, taikytiną nuo sutarties sudarymo dienos, nuo tam tikros datos ar tam tikru laikotarpiu, tiek mechanizmą, pagal kurį tokia palūkanų norma apskaičiuojama. Susitarimą dėl palūkanų dydžio galima konstatuoti buvus tik tada, jei, kilus ginčui, remiantis šalių sutartais objektyviais kriterijais ir tokiomis pat jų reikšmėmis, galima tiksliai nustatyti, kokio dydžio palūkanas konkrečiu atveju turi pareigą mokėti skolininkas. Tai reiškia, kad šiame mechanizme turi būti aiškiai nurodyti visi kriterijai, nuo kurių priklauso nustatomų palūkanų dydis, o šių kriterijų kintamosios reikšmės turi būti objektyvios. Jei dėl minėtų kriterijų nesusitarta ar susitarta spręsti vėliau, laikytina, kad dėl palūkanų dydžio nėra susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560-969/2015).
Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką aplinkybė, kad dėl palūkanų dydžio nėra susitarta, pati savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog kredito sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Tokiu atveju yra taikomos įstatymo nuostatos, būtent – CK 6.872 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Taigi bankas turi teisę vienašališkai nustatyti palūkanų dydžio normą, tačiau ji negali būti didesnė už tą, kuri apskaičiuojama CK 6.872 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560-969/2015).
Kredito gavėjas, nesutikdamas su banko apskaičiuota palūkanų norma naujam laikotarpiui, laikydamas ją nepagrįstai didele, turi teisę, remdamasi CK 6.872 straipsnio 1 dalimi, kreiptis į teismą dėl šios normos pakeitimo (sumažinimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2014). Teismui nustatant fiksuotųjų palūkanų normą naujam laikotarpiui, turi būti taikoma artimiausios savo pobūdžiu ir trukme paskolos rūšies palūkanų norma, t. y. turi būti remiamasi paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų naujai išduodamų paskolų vidutine palūkanų norma, galiojusia tuo momentu, kai nustojo galioti paskolos sutarties šalių susitarimas dėl fiksuotųjų palūkanų normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560-969/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017, 44 punktas).
Civilinė byla Nr. 3K-3-245-611/2017