Civilinėje byloje sprendžiama dėl sutarčių aiškinimo ir palūkanų išieškojimo ne ginčo tvarka, notarui atliekant vykdomąjį įrašą pagal hipotekos sandorį.
Ieškovų nuomone, Kredito sutarties, Susitarimo, vykdomojo įrašo turinys ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso analizė leidžia daryti išvadą, kad atsakovė, piktnaudžiaudama esamu teisiniu reguliavimu, pateikė nepagrįsto dydžio prašymą notarui dėl priverstinio skolos išieškojimo, pažeisdama ieškovų kaip vartotojų teises ir teisėtus interesus.
Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už naudojimąsi pinigais (vadinamosios mokėjimo (pelno) palūkanos); antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Nurodytos teisės normos leidžia daryti išvadą, kad bendra pinigų suma, kurią privalo sumokėti skolininkas tais atvejais, kai piniginė prievolė neįvykdyta laiku, susideda iš šių sumų: 1) neįvykdytos piniginės prievolės suma; 2) palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi pinigais, (mokėjimo (pelno) palūkanos), kai jos nustatytos sutartyje, pavyzdžiui, paskolos sutartyje, CK 6.872 straipsnis, suma; 3) palūkanų, kurios kompensuoja kreditoriaus nuostolius po prievolės įvykdymo termino praleidimo (kompensuojamosios palūkanos, CK 6.261 straipsnis), suma.
Šioje byloje šalys sutaria, kad notaro vykdomajame įraše nurodytos kompensuojamąją funkciją atliekančios palūkanos, nurodytos CK 6.210 straipsnyje. Tačiau nesutampa šalių pozicijos dėl šių palūkanų dydžio: ieškovai teigia, kad Kredito sutartimi susitarta dėl 2,05 proc. kompensuojamųjų palūkanų dydžio, t. y. mažesnio, nei įtvirtina įstatymai; atsakovės nuomone, kompensuojamųjų palūkanų dydis Kredito sutartyje neaptartas, todėl taikytina įstatyme nustatyta 5 proc. palūkanų norma.
Pagal teisinį reglamentavimą kompensuojamosios procesinės palūkanos ir jų dydis gali būti nustatomi šalių susitarimu, jo nesant – pagal įstatymą (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Todėl, siekiant išspręsti byloje kilusį ginčą, būtina tinkamai išaiškinti Kredito sutarties sąlygas ir juose įtvirtintą šalių valią.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad sutarties šalims nesutariant dėl tam tikrų jų sudarytos sutarties sąlygų, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl tokių sutarties sąlygų vykdymo ar jų neįvykdymo (netinkamo įvykdymo) teisinių padarinių, aiškina jas vadovaudamasis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, taip pat remdamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant šį subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize. Kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2011 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Pagal CK 6.193 straipsnio 2 dalį, visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad, aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius.
Nagrinėjamu atveju Kredito sutarties šalių valia dėl palūkanų skaičiavimo, nutraukus Kredito sutartį, įtvirtinta Kredito sutarties Specialiosios dalies 4.16 punkte, kuriame nurodyta, jog kredito gavėjas įsipareigoja mokėti Bankui Specialiojoje dalyje nustatytas palūkanas, galiojusias Sutarties nutraukimo dieną, už laikotarpį nuo bylos dėl išieškojimo iš įkeisto turto iškėlimo teisme iki teismo nutarties dėl priverstinio skolos išieškojimo įvykdymo, jei Bankas nutraukia Sutartį joje nustatytais atvejais.
Civilinė byla Nr. 3K-3-548-248/2016
(8-676) 10660