Ginčas civilinėje byloje dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimo.
Ieškovė prašė nustatyti servitutą, suteikiantį teisę viešpataujančiojo daikto – administracinio pastato savininkui naudotis tarnaujančiuoju daiktu – žemės sklypu, turint tikslą užbaigti viešpataujančiojo daikto statybą ir eksploatuoti viešpataujantįjį daiktą.
Servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybę jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Pagal CK 4.111 straipsnio 1 dalį servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 1 dalis). Servituto turinį sąlygoja viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai (CK 4.112 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnio 1 dalis).
Taigi servituto, kaip daiktinės teisės, esmė – vieno (tarnaujančiojo) nekilnojamojo daikto savininko teisių į šį nekilnojamąjį daiktą apribojimas kito (viešpataujančiojo) nekilnojamojo daikto savininko (valdytojo) naudai. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar šios teisės yra susijusios su naudojimusi viešpataujančiaisiais daiktais pagal tikslinę paskirtį ir ar egzistuoja objektyvus bei konkretus jų poreikis, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad skirtingų žemės sklypo ir jame esančių pastatų savininkų interesai gali būti derinami, taikant ne tik servituto teisę, bet ir kitais įstatymui neprieštaraujančiais būdais. Laisvai disponuodami subjektinėmis teisėmis nekilnojamojo turto savininkai gali susitarti dėl pastato eksploatavimui reikalingo žemės sklypo nuomos ar daiktinių teisių: užstatymo teisės (lot. superficies), ilgalaikės nuomos (lot. emphyteusis). Sprendžiant dėl šių civilinių teisių įgyvendinimo būdų santykio su įstatymu grindžiamomis servituto nustatymo teismo sprendimu prielaidomis svarbu yra tai, kad, priešingai nei servituto atveju, suinteresuotiems asmenims dėl jų nesusitarus, teismas neturi diskrecijos arba turi labai siaurą diskreciją spręsti dėl jų taikymo (CK 4.163, 4.167, 6.156 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009).
Teisiniai santykiai dėl servituto nustatymo yra grindžiami atlygintinumo principu. CK 4.129 straipsnyje nustatyta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nors servituto nustatymas yra teisėtas veiksmas, jis gali sukelti tarnaujančiojo daikto savininkui turtinių ir neturtinių netekimų, suvaržymų ar nepatogumų, kurie turi būti kompensuojami. Ekonomine prasme tai – žala. Žalos piniginė išraiška – nuostoliai. Teisėtais veiksmais padaryti nuostoliai įstatymo nustatytais atvejais yra atlyginami (CK 6.246 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.129 straipsnį turi būti atlyginami konkretūs nuostoliai, kurie turi būti įrodyti, taip pat kiti netekimai, kurie atsiranda dėl servituto nustatymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-611/2016 17 punktą).
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; kitas svarbias aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009; 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016).
Žemės sklypo rinkos kaina pagal teismų praktiką gali būti vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant kompensacijos dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-217/2011; 2015 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-549-695/2015).
Civilinė byla Nr. 3K-3-220-248/2017