Civilinėje byloje sprendžiama dėl savivaldybės pareigų tinkamo vykdymo, kai sprendžiamas būsto pritaikymo neįgaliojo asmens poreikiams klausimas.
Ieškovas kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės savivaldybės kompensaciją gyvenamąjį būstą pritaikyti neįgaliojo asmens poreikiams gyvenamajame būste pritaikyti.
Ieškovas nurodė, kad jis turi didelių specialiųjų poreikių, jam nustatytas specialusis sudėtinės slaugos poreikis, jis nevaikšto, yra darbingas tik 20 procentų, darbingumo lygis nustatytas neterminuotai. Ieškovas savivaldybei pateikė prašymą pritaikyti būstą, jam kaip neįgaliajam asmeniui. Minėtame prašyme ieškovas nurodė, kad jis gali judėti tik su vežimėliu, o būstas, kuriame gyvena, yra antrame aukšte, todėl prašė pritaikyti nuvažiavimą arba įrengti keltuvą bei pritaikyti vonią ir tualetą. Ieškovas savivaldybės socialinių reikalų skyriui pateikė prašymą pritaikyti būstą (aplinką), kuriame nurodė, kad būstas, yra grąžintinas, todėl prašė atidėti būsto pritaikymo darbus tol, kol jis gaus kitą būstą. Ieškovas prašė jo iš sąrašo neišbraukti, todėl ieškovo prašymo nagrinėjimas buvo sustabdytas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis įtvirtina, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Tai – bendroji diskriminaciją draudžianti nuostata, kuri plėtojama ir įgyvendinama kituose teisės aktuose: Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatyme, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme ir kt.
Remiantis Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, reikalavimai dėl neįgaliesiems fiziškai tinkamos aplinkos visose gyvenimo srityse įgyvendinami atliekant teritorijų planavimą ir statinių projektavimą bei viešosios paskirties pastatų, būsto ir jo aplinkos, viešojo transporto objektų, skirtų keleiviams aptarnauti, ir jų infrastruktūros, informacinės aplinkos pritaikymą neįgaliųjų specialiesiems poreikiams.
2010 m. gegužės 27 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą Nr. XI-854 dėl Neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos Fakultatyvaus protokolo, kuriuo ratifikavo 2006 m. gruodžio 13 d. Niujorke priimtus Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją ir jos Fakultatyvų protokolą (toliau – Konvencija). Konvencijos tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui (Konvencijos 1 straipsnis). Konvencijos 2 straipsnis apibrėžia diskriminaciją dėl neįgalumo – tai yra bet koks išskyrimas, atstūmimas ar apribojimas dėl neįgalumo, kuriais siekiama pabloginti ar paneigti arba dėl kurių pabloginamas ar paneigiamas visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pripažinimas, įgyvendinimas ar naudojimasis jomis lygiai su kitais asmenimis politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, pilietinėje ar bet kurioje kitoje srityje.
Skirtingi teisės į būstą atsiradimo pagrindai ir to būsto naudojimo sąlygos lemia tai, kad teisė į būstą yra daugialypė teisė, kuri gali būti įgyvendinama dvejopai: kaip daiktinė, absoliuti teisė (pvz., teisė į būstą įgyvendinama įgyjant nuosavybės teisę į gyvenamąjį plotą, paveldint ir kt.) ir kaip prievolinė, santykinė teisė (komercinė būsto nuoma, socialinio būsto nuoma ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012).
Civilinė byla Nr. 3K-3-540-916/2016