Byla dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu ir sandorio pripažinimą tariamuoju.
Pasak ieškovės, atsakovė perėmė vienintelį ieškovės turtą (jachtą), dėl to ieškovė tapo nemoki, neteko galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Iki šios sutarties sudarymo ieškovė turėjo finansinių prievolių, ji veikė nuostolingai. Tai, kad jachtos kaina buvo nuolat mažinama, rodo akivaizdų atsakovės ir su ja susijusių asmenų nesąžiningumą. Skolų suderinimo aktais buvo patenkinti tik kai kurių atsakovų reikalavimai, todėl buvo pažeisti kitų ieškovės kreditorių interesai ir galimybė bent iš dalies patenkinti jų reikalavimus. Pasak ieškovės, tai yra pagrindas pripažinti šiuos sandorius (jachtos pirkimo–pardavimo sutartį bei skolų suderinimo aktus) negaliojančiais pagal CK 6.66 straipsnį. Be to, ieškovės teigimu, net atsakovei pardavus jachtą, ja ir toliau naudojosi ieškovės įmonės vadovas atsakovas, tai reiškia, kad sandoris sudarytas tik dėl akių, todėl yra pagrindas pripažinti jachtos pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia ir kaip tariamąjį sandorį pagal CK 1.86 straipsnį.
Kasatorė, reikšdama ieškinį dėl jachtos pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, nurodė du faktinius ir teisinius pagrindus: kad sutartis sudaryta pažeidžiant actio Pauliana sąlygas (CK 6.66 straipsnis), be to, sandoris tariamasis, nes jo šalys neketino ir nesukūrė teisinių padarinių (CK 1.86 straipsnis). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atmetė šiuos ieškovės reikalavimus, pažymėdami, kad ieškovė neįrodė, jog jachtos reali kaina buvo gerokai didesnė, nei sutarta pirkimo–pardavimo sutartyje, taip pat neįrodė, kad šalys neketino parduoti jachtos, o tik dėl akių pakeitė jos teisinį valdytoją.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką bylose dėl sandorių nuginčijimo actio Pauliana pagrindu, išskyrė tokias būtinąsias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).
Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, kad kasatorė neįrodė, jog tikroji jachtos rinkos vertė buvo didesnė, nei nurodyta sutartyje. Tai, kad jachtos perleidimo sandoris galimai buvo ekonomiškai nenaudingas kasatorei, kaip nustatyta kasatorės tyčinio bankroto byloje, neįrodo, jog jachtos kaina buvo didesnė. Įmonė tapo nemoki dėl jos ydingo valdymo ir veiklos organizavimo, o ne tik dėl ginčijamos sutarties sudarymo. Taip pat kasatorė neįrodė ir kitų actio Pauliana taikymo sąlygų. Byloje nustatyta, kad kasatorės tuometinis direktorius, atsakovas D. V., nusprendęs pakeisti įmonės veiklos profilį, ėmėsi statyti jachtą, kuri buvo skirta ne tiek jo asmeninėms reikmėms, kiek tam, kad neštų įmonei pelną. Kadangi kasatorei nesisekė pačiai parduoti jachtos, buvo sutarta su atsakovais D. S. ir E. V., kad šie imsis tarpininko vaidmens ir perparduos jachtą. Taigi tai, kad atsakovė įmonė „D&A Classicboats Ltd“ buvo įsteigta tikslingai – dėl jachtos pardavimo, nerodo, kad šio sandorio šalys buvo nesąžiningos. 2010 m. gegužės 3 d. jachtos pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyti apmokėjimo terminai ir jachtos kainos procentinės dalys, kurios turi būti sumokamos kasatorei. Tik vėlesniame 2010 m. birželio 29 d. ginčo sutarties papildyme buvo nurodyta, kad pirkėja, įmonė „D&A Classicboats Ltd“, atsiskaito su kasatore pardavusi laivą. Taigi įmonės „D&A Classicboats Ltd“ nesąžiningumas, kaip pažymėta pirmiau, buvo nustatytas mažinant jachtos kainą ir taip sumažinant kasatorės turtą, tačiau pats jachtos pirkimo–pardavimo sandoris laikytinas normalia verslo subjektų praktika.
Sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo. Teismų praktikoje pažymėta ir tai, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012; kt.).
Byloje nustatyta, kad atsakovė įmonė „D&A Classicboats Ltd“ įgijo nuosavybės teisę į jachtą; už įsigytą jachtą pagal 2010 m. gegužės 3 d. sutartį iš dalies atsiskaitė; vėliau jachta buvo parduota kitiems asmenims, taip įgyvendinant atsakovės steigimo tikslą. Tai, kad jachta tariamai naudojasi kasatorės buvęs vadovas D. V., neįrodo, kad jis jachta naudojasi savo asmeninėms reikmėms, o ne jachtos savininko užsakymu vykdydamas tam tikrus verslo projektus, pavyzdžiui, organizuodamas pasiplaukiojimus jachta. Tai, kad asmuo naudojasi pirkimo–pardavimo sutarties objektu ir po sandorio sudarymo, nereiškia, kad jis turi tokias pat šio objekto disponavimo, valdymo teises. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorė neįrodė, jog 2010 m. gegužės 3 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo tariamasis sandoris.
Civilinė byla Nr. 3K-3-482-219/2016
(8-676) 10660