Byloje sprendžiama dėl reikalavimų parduodamo naudoto daikto kokybei ir pardavėjo atsakomybę už parduoto naudoto daikto kokybės trūkumus.
Ieškovas su atsakovu sudarė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį dėl automobilio. Prieš pardavimą, atlikus patikrą, nustatyta, kad automobilis neatitinka techninių reikalavimų ir negali būti naudojamas pagal paskirtį. Buvo nustatyti smulkūs defektai ir jie buvo aptarti ir žinomi ieškovui prieš sudarant transporto priemonės pirkimo sutartį. Pristačius automobilį į specializuotą servisą dėl šių trūkumų pašalinimo, paaiškėjo, kad trūkumai negali būti pašalinti, nepašalinus kitų defektų, apie kuriuos atsakovas ieškovo neinformavo.
Pirkėjo žinojimas apie parduodamo daikto trūkumus yra subjektyvus veiksnys, kurį būtų galima konstatuoti iš esmės tik pačiam pirkėjui tai pripažinus. Žinojimas skiriasi nuo negalėjimo nežinoti – t. y. kitos, alternatyvios aplinkybės, sudarančios savarankišką pagrindą atleisti pardavėją nuo atsakomybės. Pagrindas konstatuoti pirkėjo negalėjimą nežinoti apie parduodamo daikto trūkumus atsiranda, be kita ko, tais atvejais, jei atskleisdamas pirkėjui parduodamo daikto trūkumus pardavėjas veikė taip, kad bet kuris atidus ir rūpestingas asmuo pirkėjo vietoje tokiomis pačiomis aplinkybėmis būtų apie tokius trūkumus sužinojęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-969/2016, 34 punktas).
Tuo atveju, kai pirkėjas negalėjo žinoti apie parduodamo naudoto daikto trūkumus ir šie nebuvo tokie akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo, pardavėjas, garantuodamas parduodamo naudoto daikto kokybę, yra atsakingas ir už šio daikto paslėptus trūkumus, jei parduoto naudoto daikto negalima naudoti pagal paskirtį ir jis neatitinka tokio daikto kokybės savybių (CK 6.333 straipsnio 2 dalis). Parduodamo naudoto daikto neatitikimai turi būti nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu jie paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis).
Pažymėtina, jog nei įstatymas, nei pirkimo–pardavimo sutartis nenustato privalomo daiktų kokybės patikrinimo vien dėl to, kad parduodamas naudotas daiktas (CK 6.337 straipsnis), todėl pirkėjas turi teisę, o ne pareigą bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, atitinkančiu protingumo kriterijus, patikrinti perkamo daikto kokybę (CK 6.328 straipsnis). Tai, kad pirkėjas nepasinaudoja savo teise patikrinti perkamo naudoto daikto kokybę, nepanaikina pardavėjo atsakomybės už parduodamo naudoto daikto kokybę, jei įrodoma, kad pirkėjas, kaip bet kuris kitas vidutinis pirkėjas, sutarties sudarymo metu nežinojo arba negalėjo žinoti apie tokį perkamo daikto neatitikimą (CK 6.327 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-969/2016, 34 punktas; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020, 26 punktas).
Minėtas pirkėjo, pardavėjo pareigų pobūdis, įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės lemia, jog, sprendžiant dėl parduoto daikto kokybės, pirkėjas turi įrodyti, kad parduotas daiktas yra netinkamos kokybės, t. y. kad jo negalima naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitinka kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, ir kad pirkimo metu jis nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma apie parduoto daikto trūkumus. Tačiau aplinkybes, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan., t. y. tas, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę, turi įrodinėti pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 29 punktas).
Civilinė byla Nr. e3K-3-326-701/2020