Ginčas civilinėje byloje dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo.
Ieškovė prašė teismo nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką. Ieškovė nurodė, kad, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.81 straipsnio 1 dalimi, ji siekė nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką visų žemės sklypo bendraturčių (ieškovės ir atsakovų) tarpusavio susitarimu, tačiau nepavyko. Atsakovai ir tretieji asmenys, išskyrus Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, jokių alternatyvių pasiūlymų dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo nepateikė (arba išreiškė nesutikimą, nepateikdami tokio nesutikimo motyvų, arba nepateikė jokios nuomonės). Laikydamasi proporcingumo ir bendraturčių interesų derinimo bei pusiausvyros principų, ieškovė atliko visus veiksmus, siekdama nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką bendraturčių susitarimu, tačiau tarpusavio susitarimas tarp atsakovų nesudarytas, naudojimosi žemės sklypu tvarka nustatytina teismo.
Pagal kasacinio teismo praktiką, nustatant naudojimosi bendru žemės sklypu tvarką, pažymėtinas Žemės įstatyme įtvirtintas siekis žemės santykiuose vadovautis patogumo, žemėtvarkos racionalumo, bendraturčių teisių apsaugos kriterijais. Tai reiškia, kad, nustatant naudojimosi privačios namų valdos žemės sklypu tvarką, kiekvienam naudotojui turi būti užtikrintas priėjimas iš jo sklypo dalies ar bendrai naudojamos žemės prie jam priklausančių statinių buitiniams, ūkiniams poreikiams tenkinti, kad jis turėtų susisiekimą su viešaisiais keliais. Teismui teikiamas naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos projektas turi būti parengtas žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006).
Bylose dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo galioja šalių dispozityvumo principas – šalių pareiga byloje pateikti tinkamus ir atitinkančius racionalumo, patogumo bei mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektus. Teismo pareiga yra spręsti, ar pagal bendraturčių pateikus projektus galima nustatyti prašomą naudojimosi bendru daiktu tvarką. Teismas negali už bendraturčius parengti tinkamo naudojimosi daiktu tvarkos projekto, jis vykdo tik teisingumą konkrečiose bylose ir nėra tokius projektus rengianti institucija. Priešingu atveju būtų pažeisti šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principai (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Dėl to jeigu visi bendraturčių byloje pateikti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos projektai yra netinkami ir ydingi, teismas turi teisę juos atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010). Teismo atsisakymas tvirtinti žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo projektą neužkerta kelio nesutariantiems bendraturčiams iš naujo kreiptis į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo pateikiant kitą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo projektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-611/2017, 18 punktas).
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, spręsdamas bendraturčių ginčą dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo, nepriklausomai nuo to, pagal kurio bendraturčio ieškinį nagrinėjama byla, turi paisyti visų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių įstatymų saugomų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2003); priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgdamas į ginčo šalių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertindamas šalių nesutarimo priežastis, siekdamas, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir padėtų geriau valdyti nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007; 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010; kt.).
Civilinė byla Nr. e3K-3-351-701/2020