Laiduotojo atsakomybė

Civilinė byla dėl laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės tais atvejais, kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti savo reikalavimą iš jo naudai nustatyto prievolės įvykdymo užtikrinimo.

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti pasibaigusia laidavimo prievolę pagal 2006 m. gegužės 2 d. laidavimo sutartį (toliau – Laidavimo sutartis) ir atleisti nuo atsakomybės pagal šią sutartį.

Byloje nustatyta, kad atsakovas ir trečiasis asmuo UAB „Neto“ 2006 m. gegužės 2 d. sudarė kredito sutartį (toliau – Kredito sutartis). Tą pačią dieną atsakovas ir ieškovas (trečiojo asmens vienintelis akcininkas ir vadovas) pasirašė Laidavimo sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo UAB „Neto“ tinkamai neįvykdžius visų ar dalies savo prievolių pagal Kredito sutartį kartu su kredito gavėju atsakyti solidariai, visu savo turtu. UAB „Neto“ įsipareigojimai atsakovui taip pat užtikrinti bendrovei priklausančio turto įkeitimu. Trečiasis asmuo neįvykdė savo prievolių pagal Kredito sutartį, Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi jam iškelta bankroto byla, kurioje, be kitų, po patikslinimų patvirtinti 568 084,19 Lt atsakovo ir 7869,34 Lt ieškovo finansiniai reikalavimai. Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 13 d. sprendimu atsakovui priteista iš ieškovo 2 491 444,49 Lt skolos ir 5 proc. dydžio procesinės palūkanos bei atmestas priešieškinis dėl Laidavimo sutartimi atsakovui suteiktos teisės pasirinkti, kokią prievolės užtikrinimo priemonę realizuoti ir kokiu eiliškumu realizuoti kelias užtikrinimo priemones (šios bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka sustabdytas).

Ieškovas nurodo, kad atsakovui įkeistą UAB „Neto“ turtą vertinusi UAB „Liturta“ nustatė, jog jo rinkos vertė 2 501 000 Lt, o likvidacinė – 1 760 000 Lt. BUAB „Neto“ kreditorių susirinkimas nutarė priimti atsakovo pasiūlytą nutarimą parduoti jam įkeistą turtą viešose varžytynėse, pradinę pardavimo kainą nustatant lygią turto vertintojų nustatytai vertei, neįvykus pirmoms varžytynėms, antrose (pakartotinėse) varžytynėse turto kainą mažinti 10 proc. nuo turto vertintojo nustatytos vertės, o nepardavus – kainą nustatyti kitame kreditorių susirinkime; susirinkime dalyvavęs ieškovas su turto vertinimu nesutiko. Nekilnojamasis turtas buvo parduotas už 1 923 360 Lt. Ieškovo teigimu, atsakovas nesilaikė įstatymų nustatytos pareigos bendradarbiauti ir vykdyti sutartį kuo ekonomiškesniu ieškovui būdu, savo sprendimais bankroto procese nepagrįstai sumažino pagrindinės skolininkės BUAB „Neto“ įkeisto nekilnojamojo turto vertę, jis buvo parduotas su atsakovu susijusioms įmonėms. Ieškinyje nurodoma, kad atsakovas gavo naudos ir nepagrįstai padidino ieškovo įsipareigojimus pagal Laidavimo sutartį.

Kasaciniam teismui sprendžiant laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės klausimą CK 6.86 straipsnio pagrindu buvo konstatuota, kad laiduotojas turi įrodyti, jog kreditorius turėjo pirmumo teisę visiškai patenkinti savo reikalavimą: buvo reali galimybė patenkinti reikalavimą pasinaudojant kitomis teisėmis ir kreditorius šių savo teisių atsisakė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. v. Kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“, bylos Nr. 3K-3-35/2013). Teismas taip pat pažymėjo, jog kreditorius neprivalo užtikrinti, kad laiduotojas būtų maksimaliai apsaugotas nuo prievolės vykdymo kreditoriui už asmenį, už kurį laiduota, šiam neįvykdžius savo įsipareigojimų, nebent būtų susitarta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc. v. M. B. ir D. Z., bylos Nr. 3K-3-56/2014). Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje rėmėsi šia kasacinio teismo praktika, tačiau padarė išvadą, kad egzistuoja pagrindas atleisti ieškovą nuo atsakomybės pagal Laidavimo sutartį. Tokį sprendimą teismas motyvavo aplinkybėmis, kad kasatorius pasiūlė mažesnę nei rinkos turto pardavimo kainą (nepardavus turto, ją dar mažino), apie vykdomą turto pardavimą nesistengė informuoti kuo platesnio asmenų rato, nepakankamai efektyviai kontroliavo bankroto administratorių, dalį turto – du žemės sklypus – įsigijo su kasatoriumi susijusios įmonės, didžiausią balsų skaičių turintys kreditoriai (bankai) sprendė dėl jiems įkeisto turto pardavimo kainos ir tvarkos bei pritarė kito banko pasirinktai jam įkeisto pardavimo kainai ir tvarkai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vertinant, ar kreditorius išreiškė valią atsisakyti savo teisių į prievolės įvykdymo užtikrinimą įkeitimu, svarbūs Kredito ir Laidavimo sutarčių šalių veiksmai įgyvendinant savo teises, sprendžiant prievolių vykdymo klausimus. Šiame kontekste pažymėtina, kad kreditorius turi teisę, o ne pareigą pasinaudoti prievolės užtikrinimo priemonėmis, taip pat teisę spręsti, kada, kokiomis priemonėmis pasinaudoti, o jų nepanaudojimas sukelia kreditoriui neigiamus padarinius, nes jis sumažina savo galimybes pasiekti, kad skolininko prievolė būtų įvykdyta. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie leistų vienareikšmiškai spręsti, kad kasatorius atsisakė savo teisių realiai patenkinti reikalavimą iš įkeisto turto. Tokią išvadą patvirtina teismų nustatytos aplinkybės – parduodamo įkeisto turto vertei nustatyti buvo atliktas nepriklausomas turto vertinimas, kasatoriaus pasiūlytoms kainoms, paremtoms vertinimo išvadomis, pritarė kreditorių susirinkime balsų daugumą turintys kreditoriai, kiti kreditoriai tokio nutarimo neginčijo, nėra duomenų, kad turtą parduodant iš varžytynių (taip pat ir mažinant parduodamo turto kainą) nesilaikyta teisės aktų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, kad kasatorius apie vykdomą turto pardavimą nesistengė informuoti kuo platesnio asmenų rato ar nepakankamai efektyviai kontroliavo bankroto administratorių, nesudaro pagrindo mažinti ieškovo atsakomybės dydžio, nes tokios pareigos vienoda apimtimi kyla visiems bankrutuojančios įmonės kreditoriams (tarp jų – ir ieškovui), todėl nė vieno iš jų tokių pareigų nevykdymas (netinkamas vykdymas) negali būti vertinamas griežčiau nei kitų kreditorių tokių pareigų nevykdymas. Atmestinas ir ieškovo atsiliepime į kasacinį skundą pateiktas argumentas, kad viena iš jo atsakomybę mažinančių aplinkybių yra faktas, jog kasatorius nesiūlė kreditorių susirinkimui perimti neparduoto turto ir pats neperėmė iš varžytynių neparduoto turto. Tokia įkaito turėtojo teisė įtvirtinta ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalyje. Pagal šią normą, jis ne vėliau kaip per 20 dienų nuo varžytynių dienos gali kreiptis į kreditorių susirinkimą su pasiūlymu perimti varžytynėse neparduotą įkeistą turtą už varžytynėse nustatytą pradinę pardavimo kainą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau nurodytas reguliavimas suteikia įkaito turėtojui teisę, o ne pareigą perimti jam įkeistą turtą, todėl nepasinaudojimas ja negali būti pripažįstamas ieškovo teisių pažeidimu ar atsakomybės padidinimu, nes jis negali reikalauti iš kasatoriaus pozityvių veiksmų perimant turtą.

Civilinė byla Nr. 3K-3-555/2014

Kontaktai

(8-676) 10660
Scroll to Top
Konsultacija