Asmeniui asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas. Asmeniu yra parengtas sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas. Projekte yra numatytas kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėms, naudotis pėsčiųjų taku. Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto negalima patvirtinti, nes nėra patekimo į asmeniui priklausantį žemės sklypą.
Asmeniui, per kurio žemės sklypą bus patekta į reikalaujančio servituto nustatymo asmens sklypą, nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas sudaro gatvę. Pagal gatvės projektavimo dokumentą, siekiant prisijungti prie valstybinės kelio, leista projektuoti su sąlyga, kad bus užtikrintas servitutų pagalba patekimas į gretimus žemės sklypus. Žemės sklypo naudojimo būdas – susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos. Savininkui priklausančiame žemė sklype jau yra suprojektuoti servitutai. Žemės sklypo plane, kuris yra įregistruotas registre, nurodyta, kad žemės sklype yra numatyti, be kita ko, ir šie servitutai – teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus (tarnaujantis) projektuojamas servitutas sklypų ir kitiems naudotojams.
Servituto nustatymo sąlygos
Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.111 straipsnio 1 dalis). Servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas (CK 4.124 straipsnio 1 dalis). Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 1 dalis). Servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.113 straipsnio 1 dalis).
CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį, teismo sprendimu servitutas nustatomas esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) kai savininkai nesutaria; 2) kai, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2011; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2015; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).
Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl servituto nustatymo pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau. Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2007; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018).
Asmeniui, reikalaujančiam servituto nustatymo, tenka įrodinėjimo našta ir pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti jo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-94-248/2016; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021; 2021 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-701/2021).
Egzistuojant abiem servituto nustatymo sąlygom (CK 4.126 straipsnio 1 dalis) galima konstatuoti, kad nenustačius servitutų asmuo neturi kitos galimybės nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį daiktą – žemės sklypą – tinkamai naudoti pagal paskirtį.