Iškeldinimas

Byla dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.

Ieškovė nurodė, jog savivaldybės administracijos direktorius įsakymu atkūrė trečiajam asmeniui nuosavybės teisę į ginčo butą. Ieškovė ir trečiasis asmuo, įgyvendindami Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 2 ir 3 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.579 straipsnį, sudarė savininkui grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomos sutartį, pagal kurią trečiasis asmuo išnuomojo ieškovei ginčo butą.

Kasacinis teismas, aiškindamas nurodytas teisės normas, yra konstatavęs, kad valstybė, vykdydama nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą – gyvenamuosius namus, jų dalis ar butus – grąžinimą, įsipareigojo šio turto savininkams per savivaldybių vykdomąsias institucijas perduoti nuomininkų patuštintas gyvenamąsias ir kitas patalpas Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje ir savininkams išduotoje valstybės garantijoje nustatytu terminu, o, nuomininkams nepatuštinus grąžintų patalpų per Kompensacijų įstatyme nustatytus terminus, iškeldinti juos CK 6.613 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2012). Be to, kasacinio teismo praktikoje jau buvo svarstytas savivaldybės teisės reikšti ieškinį dėl asmenų, bute apsigyvenusių po jo nuomininkės mirties, iškeldinimo, kai butas turi būti perduotos savininkui, klausimas ir konstatuota, kad, kol butas negrąžintas jo tikriesiems savininkams, jis yra savivaldybės žinioje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2004).

Taigi, savivaldybė, kaip valstybės garantiją savininkui vykdanti institucija, privalo užtikrinti, kad savininkui būtų perduotos atlaisvintos patalpos ir šis galėtų visapusiškai įgyvendinti savo nuosavybės teisę į tas patalpas. Kaip jau minėta, valstybės garantija savininkui Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 13 dalies prasme laikoma įvykdyta nuo patalpų perdavimo savininkui ir perdavimo–priėmimo akto pasirašymo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kol ginčo butas nėra perduotas savininkui (trečiajam asmeniui), valstybės garantija šiam nėra įvykdyta, o savivaldybė (ieškovė), kaip valstybės garantiją savininkui vykdanti institucija, turi pareigą ir materialųjį teisinį suinteresuotumą, kad ji (garantija) būtų įvykdyta. Dėl to darytina išvada, kad savivaldybė, siekdama užtikrinti valstybės garantijos trečiajam asmeniui įvykdymą, turi teisę reikšti ieškinį dėl atsakovo iškeldinimo.

Šioje byloje ieškovė ginčija atsakovo gyvenimo ginčo bute teisėtumą ir teigia, kad atsakovas jame gyvena neturėdamas jokio teisinio pagrindo. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, tenkindami ieškinio reikalavimą dėl atsakovo iškeldinimo, šią savo išvadą motyvavo išimtinai tuo, kad atsakovas ginčo bute gyvena be jokio teisinio pagrindo. Tačiau teismai, taikydami CK 6.612 straipsnį ir spręsdami dėl atsakovo iškeldinimo iš ginčo buto, kas EŽTT praktikoje pripažįstama ekstremaliausiu asmens teisės į būsto neliečiamybę ribojimu, nenagrinėjo ir nesprendė, ar atsakovo atžvilgiu yra taikoma teisės į būsto neliečiamybę apsauga Konvencijos 8 straipsnio prasme ir ar toks ribojimas atitinka EŽTT praktikoje suformuotus proporcingumo kriterijus. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad skundžiami teismų procesiniai sprendimai, kuriais tenkintas ieškinio reikalavimas dėl atsakovo iškeldinimo iš ginčo buto, yra priimti netinkamai pritaikius materialiosios teisės normas.

Civilinė byla Nr. e3K-3-371-701/2019

Pradžia

(8-676) 10660
Scroll to Top
Konsultacija