Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama iškeldinti atsakovą iš jai priklausančių gyvenamųjų patalpų nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.
Ieškovė nurodė, kad yra nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo savininkė. Su ieškove kartu apsigyveno ir jos dukra su šeima. Dukros šeima įsirengė jos statomo namo 2-jį aukštą ir jame gyveno, tai darė be jos oficialaus leidimo ar susitarimo. Pripažino, kad atsakovas pagelbėjo įrengdamas ir kitas patalpas, bet medžiagos buvo jos. Vėliau dukros šeima išsiskyrė. Dukra liko gyventi antrame aukšte įrengtose patalpose, o atsakovas (buvęs žentas) įsikėlė gyventi į vieną iš antrame aukšte įrengtų kambarių ir gyvena iki šiol, neišsikrausto. Pažymėjo, kad su atsakovu nebendrauja, be to, jis nemoka už kambario nuomą, nemoka komunalinių mokesčių ir neprisideda prie patalpų išlaikymo. Ieškovė įspėjo atsakovą išsikraustyti iš jos namo, tačiau atsakovas neišsikrausto.
Atsakovas su teismo sprendimu nesutinka, nurodo, kad jungtinės veiklos rašytinė sutartis tarp ieškovės ir jo kartu su sutuoktine sudaryta nebuvo, tačiau rašytinės sutarties nebuvimas neužkerta kelio įrodinėti kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, kad tarp ieškovės, apelianto ir jo sutuoktinės susiklostė jungtinės veiklos santykiai, siekiant sukurti kitos kokybės nekilnojamąjį turtą, nes priešingu atveju tai prieštarautų teisingumui, protingumui ir sąžiningumui.
Nors atsakovas ir teigia, kad tarp šalių buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, tačiau kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, atsakovas nepateikė duomenų, kad tokia sutartis buvo sudaryta, be to, atsakovo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikuoti kaip jungtinės veiklos. Taip pat byloje nenustatyta, kad atsakovas su buvusia sutuoktine buvo įgiję nuosavybės teises į ieškovei nuosavybės teise priklausantį namą, taigi šioje byloje nespręstinas klausimas ir dėl šio namo padalijimo ar dalies nustatymo nei pagal Civilinio kodekso III knygos, nei pagal nuosavybės teisės gynimą reglamentuojančias teisės normas.
Ieškovei nuosavybės teise priklausančiame name, gyveno jos duktė su atsakovu, tarp šalių nuomos sutartis nebuvo sudaryta, taigi tarp šalių buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai.
Pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį, kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis numato ką kita. Ši norma taikoma ir esant panaudos teisiniams santykiams (CK 6.629 straipsnio 2 dalis).
Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą reglamentuojančios teisės normos daikto panaudos atveju turi būti taikomos atsižvelgiant į šių civilinių teisinių santykių ypatumus ir tikslus konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje VšĮ „Jūsų kolegos“ v. Kauno technologijos universitetas, bylos Nr. 3K-3-379/2008).
Pagal įstatymo nustatytą teisinį reglamentavimą, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas (panaudos gavėjas) pagerino išsinuomotą (naudotą neatlygintinai) daiktą; nuomininkas (panaudos gavėjas) turėjo nuomotojo (panaudos davėjo) leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko (panaudos gavėjo) turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių.
Civilinė byla Nr. 2A-342-538/2020
(8-676) 10660