Ginčas civilinėje byloje dėl ieškinio senaties reikalavimamų dėl vežimo taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR).
Ieškovė pateikė trečiajam asmeniui užsakymą vežti krovinį. Siekdamas įvykdyti užsakymą, trečiasis asmuo su atsakove sudarė krovinio vežimo sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo sutartyje nurodytomis sąlygomis atlikti krovinio vežimo paslaugas.
Atsakovės sunkvežimis atvyko į krovinio iškrovimo vietą. Atsakovės automobilis su kroviniu buvo paliktas nesaugomoje teritorijoje. Nurodytu adresu yra ieškovei priklausančios patalpos. Ieškovės sandėlininkui patikrinus krovinį, nustatyta, kad trūksta kai kurių daiktų ir dalis krovinio sugadinta. Ieškovė patirtus nuostolius prašė priteisti iš atsakovės.
Šioje byloje ieškovė pareikštu ieškiniu prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, o atsakovė prašė taikyti ieškinio senaties pasibaigimo pasekmes ieškovės reikalavimams ir ieškinį atmesti.
Aiškinant CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkto a papunktyje nustatytą ieškinio senaties termino pradžios momento taisyklę, reikšminga nustatyti, kada įvyko krovinio pristatymas, t. y. atgabento krovinio perdavimas.
Pagal Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 17 straipsnio 1 punktą vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą.
Ieškovės (gavėjos) reikalavimui dėl krovinio dalies praradimo ir apgadinimo pareikšti ieškinio senaties terminas prasidėjo ne transporto priemonės su kroviniu pristatymo metu, o šio krovinio su trūkumais perdavimo ieškovei dieną.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie vežėjo veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009; 2015 m. lapkričio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-593-687/2015).
Siekiant konstatuoti sąmoningą netinkamą vežėjo elgesį, turi būti atsižvelgiama tiek į objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius kriterijus. Objektyviaisiais kriterijais gali būti laikomas nustatytų taisyklių nepaisymas ar pažeidimas (kelių eismo taisyklių, krovinio apsaugos taisyklių, darbo ir poilsio režimo taisyklių, krovinio pristatymo nurodymų). Subjektyviuoju kriterijumi – sąmoningas vežėjo elgesys (veikimas ar neveikimas) žinant, kad dėl tokio elgesio veikiausiai kils neigiamų padarinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-378/2015).
Byloje nenustatyta krovinio gabenimo taisyklių pažeidimo, sąmoningo netinkamo atsakovės (vežėjos) elgesio, šis neprilygintinas tyčiniams veiksmams, todėl nėra pagrindo taikyti CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo; tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Dėl šių aplinkybių, atsakovei pareiškus reikalavimą taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
Civilinė byla Nr. 3K-3-173-686/2017