Draudimo išmoka

Byloje sprendžiama dėl sutarčių aiškinimo ir draudiko subrogacijos teisės į žalą padariusį asmenį apimties.

Byloje sprendžiamas ginčas dėl draudiko, išmokėjusio draudėjui pagal transporto priemonių savanoriško draudimo sutartį (KASKO) draudimo išmoką už šiuo draudimu apdraustą sugadintą automobilį, subrogacijos teisės įgyvendinimo, reikalaujant išmokėtos sumos iš atsakingo už žalą asmens – daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų (bendraturčių) bendrosios nuosavybės objektų administratoriaus, atliekančio visus veiksmus, būtinus bendrojo naudojimo objektams valdyti, prižiūrėti ar kitaip tvarkyti, juos išsaugoti ir naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti (Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimopavyzdinių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 (2010 m. liepos 14 d. nutarimo redakcija, galiojusi nuo 2010 m. liepos 23 d.), 3.2 punktas).

CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad subrogaciniam reikalavimui taikomos tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis. Kasacinio teismo praktikoje subrogacija apibūdinama kaip įstatymo pagrindu pereinanti draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisė asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi. Būtent subrogacija užtikrina tai, kad tiek draudėjas, tiek draudikas žalos atlyginimo santykiuose nepatirtų nei praradimų, nei nepagrįstai praturtėtų, o atsakingam už žalos padarymą asmeniui išliktų teisinė prievolė atlyginti nuostolius nukentėjusiam asmeniui (draudėjui), o po subrogacijos įvykimo – draudikui pagal jo išmokėtos draudimo išmokos ribas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiantis per Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialąv. UAB „Klaipėdos mėsinė“, bylos Nr. 3K-3-415/2012; kt.).

Vadovaujantis Draudimo įstatymo 2 straipsnio 15, 21, 22, 27 punktais, 75, 77 straipsniais, 82 straipsnio 3 dalimi, draudikas turėtų vengti situacijų, kai draudimo išmoka mokama dėl draudimo sutartimi neprisiimtos rizikos arba ji nemažinama esant tam teisiniam pagrindui, arba išmokama, nors yra teisinis pagrindas jos nemokėti. Tokių ex gratia išmokų atveju draudikas neįgyja reikalavimo teisės į kaltą asmenį. Vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą. Turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius (žr., pvz.,Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. G. B., bylos Nr. 3K-3-78/2010), taip pat ar nebuvo kitų teisėtų pagrindų išmoką mažinti ar jos nemokėti. Nustačius tokius faktus, draudikas netenka teisės išsiieškoti be teisėto pagrindo išmokėtą draudimo išmokos dalį iš atsakingo už žalą asmens(CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje draudikės subrogacijos teisės apimtis (visa išmokėta draudimo išmoka draudėjui už sugadintą turtą – 2036,42 Eur) atsakovės ginčijama tuo aspektu, kad jos dalis išmokėta be teisėto pagrindo (pažeidžiant Draudimo sutartį), taigi pačios draudikės rizika, kuri nepatenka į subrogacinio reikalavimo ribas.

Civilinė byla Nr. e3K-3-690-415/2015