Draudimo išmoka

Ginčas civilinėje byloje dėl draudimo išmokos priteisimo.

2007 m. spalio 15 d. šalys pasirašė Prekinio kredito draudimo liudijimą (polisą), kuriuo atsakovas apdraudė ieškovą nuo pirkėjų nemokumo arba finansinių įsipareigojimų nevykdymo ir įsipareigojo draudžiamojo įvykio atveju kompensuoti 90 proc. pirkėjo neapmokėtos skolos.

2008 m. rugpjūčio 29 d. pranešimu ieškovas informavo atsakovą apie AB „Gargždų statyba“ 179 324,94 Lt skolą pagal 2008 m. kovo 31 d. ir balandžio 10 d. sąskaitas faktūras; 2008 m. gruodžio 1 d. – apie 119 324,94 Lt skolą pagal 2008 m. balandžio 10 d. sąskaitą faktūrą (skola pagal kitą sąskaitą jau buvo sumokėta). 2009 m. sausio 7 d. šalys sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria ieškovas perleido atsakovui reikalavimą į AB „Gargždų statyba“ 119 324,94 Lt skolą. Ši sutartis, kaip joje nurodyta, sudaryta vadovaujantis Globalliance Prekinio kredito draudimo taisyklėmis Nr. 2.

Teismas pažymėjo, kad draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atsisakyti vykdyti prievolę; draudiko sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar tik šią išmoką sumažinti ir sumažinimo dydį turi lemti Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje nustatyti kriterijai, kurių itin reikšmingas yra sutarties pažeidimo priežastinis ryšys su draudžiamuoju įvykiu, kurį įrodyti kyla pareiga atsakovui.

Teismas nustatė, kad pagal Globalliance prekinio kredito draudimo liudijimo specialiųjų sąlygų 6 punktą pranešimo apie uždelstą skolą terminas yra 120 dienų nuo sąskaitos už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas išrašymo datos; prašymą gauti draudimo išmoką ieškovas pateikė 2008 m. rugpjūčio 29 d. pagal 2008 m. balandžio 30 d. sąskaitą faktūrą, taigi nepažeidė pranešimo apie uždelstą skolą pateikimo termino. Teismas taip pat nustatė, kad dėl skolos pagal 2008 m. kovo 31 d. sąskaitą faktūrą ieškovas pats tiesiogiai bendravo su skolininku, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas, gavęs 2008 m. rugpjūčio 29 d. pranešimą, ėmėsi skolos išieškojimo veiksmų.

Spręsdamas dėl neišsamios apyvartos ataskaitos pateikimo, teismas pažymėjo, kad pagal Mokėjimų modulio (draudimo įmoka pagal apyvartos ataskaitą) 1 dalį ieškovas privalo per pirmas 15 kiekvieno ataskaitinio laikotarpio dienų pateikti atsakovui informaciją apie ankstesnio ataskaitinio laikotarpio apyvartą, apdraustą pagal sutarties sąlygas; per nustatytą laiką ir nepaisant raštiško priminimo, nepateikus duomenų apie apyvartą arba pateikus juos neišsamius, draudimo apsauga šioms nedeklaruotoms skoloms nustoja galioti. Iš 2009 m. rugsėjo 11 d. įvykio tyrimo akto teismas nustatė, kad atsakovo sprendimas dėl pirkėjo AB „Gargždų statyba“ kredito limito buvo priimtas 2008 m. kovo 19 d. Kadangi ieškovo ir AB „Gargždų statyba“ subrangos santykiai prasidėjo 2007 m. gruodžio 7 d., tai kredito limito nustatymo metu atsakovas žinojo (turėjo žinoti) apie ieškovo apyvartą su AB „Gargždų statyba“; matydamas, kad ataskaita neišsami, atsakovas nesikreipė į ieškovą dėl jos patikslinimo; be to, įvykio tyrimo akte nenurodyta, kokį ryšį su draudžiamojo įvykio kilimo rizika turėjo neišsamios apyvartos ataskaitos pateikimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.193 straipsnį sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, atsižvelgiant į iš sutarties kylančių prievolinių teisinių santykių turinį, vertinant sutarties sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, taip pat jų elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalys 2007 m. spalio 15 d. sudarė prekinio kredito draudimo sutartį, kurią sudaro draudimo liudijimas (polisas), jame išvardyti moduliai, Globalliance prekinio draudimo taisyklės Nr. 2 ir prašymas sudaryti sutartį. 2009 m. sausio 7 d. šalys sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, šios sutarties sudarymą apeliacinės instancijos teismas prilygino draudžiamojo įvykio, kuris yra pagrindas mokėti draudimo išmoką, konstatavimui.

Globalliance prekinio kredito draudimo taisyklių Nr. 2, patvirtintų kasatoriaus Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialo valdybos 2006 m. rugsėjo 27 d. protokolu Nr. 10, 3.2 punkte nustatyta, kad draudimo išmoka gali būti mokama tik jei draudėjas tinkamai vykdė draudimo sutarties sąlygas ir pateikė draudikui visus rašytinius skolos bei prievolių užtikrinimo priemonių (jei tokios buvo) įrodymus, o jei pirkėjas yra nemokus – ir jo nemokumo įrodymus. Pažymėtina, kad nei draudimo taisyklėse, nei draudimo sutarties dalimi esančiuose moduliuose nėra nuostatų, reglamentuojančių reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo pagrindus ir padarinius. Ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ v. Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialas, bylos Nr. 3K-3-272/2008. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, atlikti konkrečiose bylose, taikytini tik teismams nagrinėjant analogiškas ar iš esmės panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodytos ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės turi esminių skirtumų: nurodytos kasacinės bylos Nr. 3K-3-272/2008 atveju prekinio kredito draudimo sutartis buvo sudaryta 2004 m. liepos 26 d. t. y. anksčiau, nei buvo patvirtintos nagrinėjamai bylai aktualios draudimo taisyklės; nurodytoje kasacinėje byloje buvo nustatyta, kad pagal draudimo taisyklių 8.6, 8.9 punktus draudikas iki reikalavimo į apdraustą pirkėjo skolą perleidimo draudikui, gavęs iš draudėjo visus reikiamus dokumentus, nustato draudimo išmokos dydį ir tik tada perima reikalavimo teisę, todėl konstatuota, jog reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo faktas patvirtino aplinkybę, kad įvyko draudžiamasis įvykis. Nagrinėjamos bylos atveju, minėta, tokių nuostatų draudimo taisyklėse nėra.

Nagrinėjamos bylos šalių sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties 2.4, 2.5 punktuose skirtingai sureguliuoti atvejai, kai naujasis kreditorius (kasatorius) išieško draustą ir nedraustą skolą: nustatyta, kad pradinis kreditorius (ieškovas) neprivalo padengti naujojo kreditoriaus (kasatoriaus) patirtų skolos išieškojimo išlaidų, patirtų išieškant sumą, lygią (ar mažesnę) sumokėtai ar galimai mokėti draudimo išmokai, susijusiai su skolomis, tačiau privalo tokias išlaidas padengti, jeigu naujasis kreditorius išieško ir nedraustą skolą ar jos dalį. Tokios reikalavimo teisės perleidimo sutarties nuostatos suponuoja išvadą, kad jos sudarymas savaime nesiejamas su draudžiamojo įvykio nustatymo faktu.

Civilinė byla Nr. 3K-3-516/2012