Ginčas civilinėje byloje dėl vartotojo teisių gynimo.
Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 3400 Lt, sumokėtų už baldus, ir 200 Lt baldų montavimo išlaidų. Ieškinyje nurodoma, kad pagal 2009 m. spalio 17 d. sudarytą vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį ieškovė iš atsakovo įsigijo baldus, už kuriuos sumokėjo 3400 Lt. Surinkus baldus, paaiškėjo, kad jie turi mechaninių pažeidimų, kitų defektų. 2009 m. spalio 31 d. ieškovė kreipėsi į atsakovą su prašymu pakeisti netinkamos kokybės baldus arba grąžinti pinigus; nesulaukusi atsakymo, 2009 m. lapkričio 18 d. kreipėsi į Valstybinę ne maisto produktų inspekcija su prašymu apginti jos teises. Valstybinė ne maisto produktų inspekcija 2009 m. gruodžio 10 d. patikrinimo akte konstatavo, kad ieškovės pretenzija atsakovui dėl baldų kokybės yra pagrįsta, pasiūlė atsakovui tenkinti ieškovės reikalavimą. Ieškovės teigimu, vėliau atsakovo atvežtos pakeisti baldų detalės taip pat buvo su defektais, todėl jų atsisakė. Ieškovės vertinimu, atsakovas neturi galimybės pakeisti netinkamų baldų, ir ji įgijo teisę nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį bei reikalauti grąžinti pinigus.
Vartojimo sutarties institutas grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina. Šiuolaikinėje visuomenėje visuotinai pripažįstama, kad vartotojas kaip sutarties šalis dėl tam tikrų objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – verslininku (pardavėju ar paslaugų teikėju), todėl vartojimo sutartinių santykių teisiniame reguliavime sutarties laisvės principas ribojamas ir greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių įstatymo leidėjo nustatomos specialios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Vartojimo sutarties instituto specifika pasireiškia ir sutarčių pabaigos (sutarties nutraukimo ar atsisakymo) teisiniame reguliavime, kuris daugeliu atveju suteikia vartotojui teisę atsisakyti vartojimo sutarties ar nutraukti sutartį palankesne tvarka negu kitų sutarčių atveju. Tokio reguliavimo atvejis yra ir CK 6.363 straipsnio 8 dalyje nustatyta pirkėjo teisė vienašališkai nutraukti vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas. Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra pasisakęs, kad CK 6.363 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas specialus vartotojo teisių gynimo būdas; CK 6.363 straipsnio 4–8 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo užsakovui (pirkėjui) suteikiama teisė rinktis jam naudingiausią pažeistos teisės dėl netinkamos kokybės daikto pagaminimo (pardavimo) gynimo būdą, tarp jų – ir nutraukti sutartį bei pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Ž. v. UAB „Titlis“, bylos Nr. 3K-3-237/2008).
Iš apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas taikė CK 6.363 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą specialų vartotojo teisių gynimo būdą. Šioje teisės normoje nustatyta, kad pirkėjas gali vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą; šiuo atveju netinkamos kokybės daiktą pardavėjo reikalavimu pirkėjas turi grąžinti pardavėjo sąskaita; pardavėjas, grąžindamas pirkėjui sumokėtą kainą, neturi teisės iš jos išskaičiuoti sumą, kuria sumažėjo daikto vertė dėl jo naudojimo ar daikto išvaizdos praradimo arba dėl kitokių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad buvo pažeisti ieškovės (pirkėjos) lūkesčiai turėti tinkamą daiktą, todėl ieškovė pasinaudojo įstatymo jai suteikta teise bei pagrįstai reikalavo vienašališkai nutraukti sutartį ir grąžinti pinigus už įsigytus baldus (CK 6.363 straipsnio 8 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, kasatorius neteisus teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas priteisti ieškovei 3400 Lt už baldus galėjo tik pripažinęs pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, taip pat šiuo aspektu nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.145 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus teiginys, kad Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos 2010 m. balandžio 30 d. patikrinimo akte konstatuota, jog netinkamos kokybės detalės buvo pakeistos tinkamomis ir baldai atitiko kokybės reikalavimus, yra nepagrįstas, neatitinkantis faktinių bylos duomenų ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius turi CK 6.363 straipsnio 8 dalyje nustatytą teisę reikalauti grąžinti netinkamos kokybės daiktą savo (kasatoriaus) sąskaita. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kasatorius jau būtų pareiškęs tokį reikalavimą, taip pat nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad ši kasatoriaus teisė būtų ginčijama, apribota ar pažeista, todėl bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl šios kasatoriaus teisės gynimo.
Civilinė byla Nr. 3K-3-5342012