Bendraturčio pirmenybės teisė

Civilinėje byloje sprendžiama dėl bendraturčio pirmenybės teisės pirkti dalį turto, valdomo bendrosios dalinės nuosavybės teise, kai ta parduodamo turto dalis priklauso bankrutuojančiai įmonei, taip pat tokio bendraturčio reikalavimo apimties.

Ieškovė prašė teismo perkelti jai pirkėjo teises ir pareigas pagal Nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį dėl pastato ir kitų statinių pardavimo.

Ieškovės teigimu, įmonė pardavė atsakovams nekilnojamąjį turtą. Sudarė nekilnojamojo turto pardavimo sutartį, pažeisdama bendraturčio pirmenybės teisę įsigyti parduodamą dalį, esančią bendrąja nuosavybe. Du nekilnojamieji objektai buvo parduoti kartu kaip nedalomi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad CK 4.79 straipsnyje nustatyta pirmenybės teisė bendraturčiui įsigyti parduodamą daikto dalį ta kaina, kuria ji parduodama, yra daiktinė turtinė teisė, įgyvendinama kaip privaloma ir esminė sąlyga, kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį, kuri yra bendroji nuosavybė. Šia įstatyme įtvirtinta teise sudaroma galimybė sumažinti bendraturčių skaičių ir pakeisti nuosavybės teisės rūšį, nes dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti vieną daiktą yra apsunkinta, todėl kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį, šią dalį įsigijus kitam bendraturčiai ir sujungus daikto dalis, daikto valdymas tampa efektyvesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009).

Taigi, kadangi CK 4.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmenybės teisė yra daiktinė teisė, todėl ji seka paskui daiktą, t. y., pasikeitus daikto nuosavybės teisių subjektui, naujajam nuosavybės teisės subjektui pereina ir minėta pirmenybės teisė, o ankstesnis daikto savininkas praranda tokią pirmenybės teisę, nepaisant to, kuris iš jų buvo daikto bendraturčiu tuomet, kai kitas bendraturtis perleido savo dalies nuosavybę trečiajam asmeniui. Būtent toks aiškinimas atitinka ir CK 4.79 straipsnyje įtvirtinto pirmenybės teisės instituto esmę bei paskirtį – mažinti bendros nuosavybės dalyvių skaičių ir daryti efektyvesnį daikto valdymą.

Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė ieškinio dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo pareiškimo metu buvo ginčo statinio – kiemo aikštelės – bendraturtė ir turėjo tokią reikalavimo teisę, tačiau vėliau, perleidusi jai priklausančią kiemo aikštelės dalį, prarado teisę reikalauti perkelti jai pirkėjo teises pagal ginčo sutartį. Dėl šios priežasties bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės perkelti jai pirkėjo teises ir pareigas pagal 2013 m. lapkričio 8 d. Nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį dėl ginčo statinių – kiemo aikštelės – perleidimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir (ar) teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2011).

Civilinė byla Nr. e3K-3-475-611/2016

Kontaktai

(8-676) 10660
Scroll to Top
Konsultacija