Atleidimas iš darbo

Civilinė byla pagal ieškovės ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo. 

Ieškovė prašė pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinti ją į darbą, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, atlyginti neturtinę žalą.

Ji nurodė, kad 1986 m. rugpjūčio 25 d. pradėjo dirbti biudžetinėje įstaigoje „Utenos vaikų globos namai“ direktoriaus pavaduotoja, o nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. – auklėtoja; 2011 m. gegužės 23 d. gavo darbdavio įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą pagal DK 129 straipsnio 2 dalį dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo, nes buvo atliekami struktūriniai pertvarkymai; atsakovo direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu iš darbo atleista nuo 2011 m. rugsėjo 6 d.; buvo išmokėta 6 mėnesių vidutinio darbuotojos darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka ir kompensacija už nepanaudotas atostogas. Ieškovė su tokiu darbdavio įsakymu nesutiko.

DK 138 straipsnyje nustatyta, kad įmonės, įstaigos, organizacijos savininko, jų pavaldumo, steigėjo ar pavadinimo pasikeitimas, įmonės, įstaigos ar organizacijos sujungimas, padalijimas, išdalijimas ar prijungimas prie kitos įmonės, įstaigos ar organizacijos, verslo ar jo dalies perdavimas negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo santykius (straipsnio 2005 m. gegužės 12 d. redakcija, aktuali ieškovės atleidimo iš darbo metu). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad DK 138 straipsnio normos 2005 m. gegužės 12 d. įstatymu Nr. X-188 padaryto pakeitimo tikslas – įgyvendinti 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvą Nr. 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo. Direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos taikytinos tik tiems darbuotojams, kuriuos su darbdaviu darbo santykiai sieja įmonės, verslo ar jų dalies perdavimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. J. v. UAB „Kalvarijų turgus“ ir UAB „Šnipiškių ūkis“, bylos Nr. 3K-3-8/2012).

Pagal Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punktą biudžetinės įstaigos vadovas turi užtikrinti racionalų ir taupų įstaigos lėšų bei turto naudojimą. Taigi atsakovo nuostatų 10.2 punktas (šios įstaigos direktorius tvirtina globos namų struktūrą ir pareigybių sąrašą, neviršijant skirtų asignavimų) turi būti aiškinamas vadovaujantis pirmiau nurodyta Biudžetinių įstaigų įstatyme įtvirtinta pareiga racionaliai bei taupiai naudoti įstaigos lėšas.

DK 129 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenimis iki aštuoniolikos metų, neįgaliaisiais, darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų, gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus.

Minėta, kad darbo sutartį atsakovas nutraukė su ieškove pagal DK 129 straipsnį dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo, kuris atliktas dėl jos darbovietėje atliekamų struktūrinių pertvarkymų. Esant ieškovės aukštesnei kvalifikacijai, pagal DK 135 straipsnio 2 dalį ji turėtų pirmenybės teisę šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatytus reikalavimus atitinkančių darbuotojų atžvilgiu. Tačiau darbdavys nurodytoms trims darbuotojoms taikė garantijas, numatytas DK 129 straipsnio 4 dalyje, t. y. kad su jomis negali būti nutrauktos darbo sutartys, nes nėra ypatingo atvejo, kuriam esant jų palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Iš DK 129 straipsnio 4 dalies nuostatos formuluotės darytina išvada, kad darbdavys pats sprendžia, kada yra ypatingas atvejis ir ar konkretaus darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeis jo interesus. Taigi esant DK 129 straipsnio 4 dalyje nustatytai garantijai, toks darbuotojas turi pirmenybę prieš darbuotoją, kuris yra aukštesnės kvalifikacijos, bet neturi šios garantijos. Toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. UAB „Visagino transporto centras“, bylos Nr. 3K-3-212/2011; 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. AB ,,Smiltynės perkėla“, bylos Nr. 3K-3-162/2012; 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. AB „Lietuvos geležinkeliai” bylos Nr. 3K-3-294/2012). Taigi atsakovo argumentai dėl paliktoms darbuotojoms taikomų garantijų yra įrodyti, todėl DK 129 straipsnio 4 dalyje ir DK 135 straipsnyje nustatytus reglamentavimus teismai išaiškino ir taikė tinkamai.

Civilinė byla Nr. 3K-3-9/2013

Kontaktai

(8-676) 10660