Civilinė byla dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, ir nustatančių atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką, aiškinimo bei taikymo klausimai.
Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti neteisėtu jos atleidimą iš darbo pagal DK 129 straipsnio 1 dalį; taikyti DK 300 straipsnio 3 dalį ir grąžinti ją į Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos vyriausiosios specialistės pareigas; priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 10 000 Lt neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ginčydama atleidimo iš darbo teisėtumą, kasatorė pateikia argumentus, kad atsakovas, atleisdamas iš darbo, neišnaudojo visų galimybių perkelti ją į kitą darbą jos sutikimu (DK 129 straipsnio 1 dalis) – nesiūlė darbo pagal terminuotą darbo sutartį, informaciją apie laisvą darbo vietą skelbė tokiu būdu, kuris apribojo kasatorės galimybes su ja susipažinti.
Kasacinis teismas, aiškindamas DK 129 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos darbuotojams taikymo galimybes, yra konstatavęs, kad darbdavys privalo per visą numatomo atleisti darbuotojo įspėjimo laikotarpį, t. y. iki pat atleidimo iš darbo dienos, ieškoti galimybės darbuotoją perkelti į kitą darbą pas darbdavį. Ši įstatymu darbuotojui suteikta garantija gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, jeigu pas darbdavį tuo metu apskritai yra arba įspėjimo laikotarpiu atsiranda laisvų darbo vietų; jei esanti laisva darbo vieta yra tokia, kad joje galėtų būti įdarbintas (perkeltas) darbuotojas, t. y. ji atitinka darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, o reikiamais atvejais – ir sveikatos būklę; jei darbuotojas išreiškia sutikimą būti perkeltas į kitą darbą pas tą patį darbdavį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. D. v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, bylos Nr. 3K-3-617/2012). Įstatymas nenustato privalomos rašytinės kito darbo pasiūlymo formos, taip pat darbuotojo atsisakymui nuo pasiūlymo. Esant ginčui dėl su kito darbo siūlymu susijusių faktų buvimo, jie teisme gali būti įrodinėjami visomis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. D. v. Alytaus Vidzgirio vidurinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-330/2005; 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. G. v AB „Vilniaus pergalė“, bylos Nr. 3K-3-158/2008). Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad kitas darbas darbuotojui gali būti siūlomas individualiai, bet gali būti siūlomas ir suteikiant darbuotojui informaciją apie laisvas darbo vietas įmonėje ir sudarant sąlygas įspėtam apie atleidimą darbuotojui pareikšti norą būti perkeltam, svarstant darbuotojo iniciatyvą dėl perkėlimo. Ne visos tinkamos darbo vietos darbuotojui gali būti individualiai siūlomos tik tokiu atveju, jeigu darbuotojas kitu būdu, pvz., viešu skelbimu, informuojamas apie visas turimas tinkamas darbuotojui laisvas darbo vietas. DK 129 straipsnio pažeidimu būtų laikoma, jeigu darbuotojui nebūtų suteikta visa informacija apie laisvas darbo vietas įmonėje, nebūtų svarstomi jo pageidavimai dėl perėjimo dirbti į kitą darbą arba be pagrindo jis nebūtų suteiktas ar panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. B. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, bylos Nr. 3K-3-102/2009).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorės įspėjimo apie atleidimą iš darbo laikotarpiu jai buvo pateiktas vienas pasiūlymas (raštu) eiti Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, kurio ji atsisakė. Atsakovas turėjo laisvą Informacijos valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto darbo vietą, tačiau šių pareigų kasatorei nesiūlė, nes ji neatitiko reikalavimo turėti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Argumentų dėl šių darbo vietų siūlymo kasaciniame skunde neteikiama. Kasatorė laikosi pozicijos, kad jos teisės pažeistos, kai atsakovas, įspėjimo laikotarpiu neinformavęs jos apie turimą laisvą darbo vietą, į Informacijos valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas pagal terminuotą darbo sutartį priėmė naują darbuotoją, kol darbuotoja, išėjusi kasmetinių bei nėštumo ir gimdymo atostogų nuo 2012 m. gruodžio 17 d. iki 2013 m. gegužės 19 d., grįš į savo pareigas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad informacija apie šią laisvą darbo vietą pagal terminuotą darbo sutartį buvo skelbiama viešai Valstybės tarnybos departamento interneto svetainėje (skelbimas buvo paskelbtas ir matomas nuo 2012 m. lapkričio 27 d. iki 2012 m. gruodžio 7 d.) ir atsakovo intraneto svetainėje, kur buvo prieinama visiems darbuotojams. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovas, kasatorei individualiai nepasiūlęs laisvos darbo vietos, nepažeidė DK 129 straipsnio 1 dalies. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia išvada pagrįsta, ji padaryta nenukrypus nuo kasacinio teismo praktikos.
Civilinė byla Nr. 3K-3-575/2014