Civilinė byla dėl apmokėjimo už atliktus darbus.
Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl ieškovo (rangovo) atliktų buto apdailos darbų ir jų apmokėjimo. Ieškovas prašė priteisti jam iš atsakovės darbų sąmatoje ir atliktų darbų akte nustatytą kainą už atliktus darbus. Ieškovas teigė, kad atsakovė yra sumokėjusi 18 000 Lt, taigi prašė priteisti likusią sumą – 13 690,44 Lt skolos bei palūkanas. Atsakovė ir trečiasis asmuo į ieškovo reikalavimus atsikirtinėjo tuo, kad darbai yra netinkamos kokybės, todėl daugiau mokėti už juos nėra pagrindo.
CK 6.655 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu pagal rangos sutartį nenumatyta atliekamų darbų ar atskirų jų etapų apmokėti iš anksto, užsakovas privalo sumokėti rangovui sutartyje nustatytą kainą po to, kai yra priimtas darbų rezultatas, su sąlyga, kad darbai atlikti tinkamai ir laiku, arba užsakovo sutikimu anksčiau nustatyto termino. Taigi šioje normoje nustatyta pagrindinė darbų apmokėjimo sąlyga – tinkamai ir laiku atlikti darbai. Pagal bendrąją taisyklę darbų kokybė nustatoma darbų priėmimo metu ir užfiksuojama darbų priėmimo–perdavimo akte (CK 6.644 straipsnio 1 dalis, 6.662 straipsnis).
Abiejų rangos sutarties šalių nepasirašymo darbų priėmimo–perdavimo akte faktas savaime nereiškia, jog darbai nebuvo atlikti ir perduoti, atitinkamai, kad užsakovas neturi pareigos jų apmokėti; vien tik formaliųjų įstatymo nustatytų darbų perdavimo–priėmimo reikalavimų nesilaikymas negali būti laikomas pagrindu šalims nevykdyti sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas dėl to, ar pagal rangos sutartį darbai buvo atlikti ir perduoti, ir nustatęs, jog užsakovas nepasirašė darbų perdavimo–priėmimo akto, turi nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą: priežastis, dėl kurių užsakovas atsisakė pasirašyti ir priimti atliktus darbus, ar atlikti statybos darbai nebuvo perduoti vienašališkai, ar užsakovas nėra faktiškai priėmęs darbų ir jais nesinaudoja ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. liepos 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Molėtiškiai“ v. R. E. L. van C., bylos Nr. 3K-3-302/2001).
Šalių santykiams taikytinos vartojimo rangą reglamentuojančios CK XXXIII skyriaus antrojo skirsnio normos (6.672-6.680 straipsniai) bei bendrosios rangos normos (6.644-6.671 straipsniai), kurios taikomos tik jeigu ko kita nenustato antrojo skirsnio normos (CK 6.644 straipsnio 2 dalis).
Įstatyme įtvirtinti vartotojo teisių gynimo būdai neturi būti diferencijuojami, todėl esant vartojimo rangos teisiniams santykiams užsakovas (vartotojas) disponuoja CK 6.363 straipsnyje įtvirtintomis pirkėjo (vartotojo) teisėmis ir turi teisę pasirinkti kurį nors iš šio straipsnio 4-8 dalyse įtvirtintų pažeistų teisių gynimo būdų, o ginčą nagrinėjantis teismas patikrina, ar yra užsakovo pasirinkto teisių gynybos būdo taikymo sąlygos, ir arba taiko užsakovo pasirinktą pažeistų teisių gynimo būdą, arba argumentuotai atsisako jį taikyti ar parenka ir taiko proporcingą bei adekvatų užsakovo teisių gynimo būdą. Vienas CK 6.363 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų teisių gynybos būdų – teisė reikalauti sumažinti kainą. Toks pats pažeistų vartotojo teisių gynybos būdas įtvirtintas ir bendrąsias rangos sutarčių taisykles nustatančio CK 6.665 straipsnio 1 dalies 2 punkte (į šį straipsnį nukreipia specialioji vartojimo rangos sutarties norma – CK 6.678 straipsnio 1 dalis). Atsakovei ir trečiajam asmeniui, dalyvaujančiam atsakovės pusėje, ginantis tuo, kad atlikti darbai yra netinkamos kokybės, teismas turi įvertinti šią poziciją užsakovo teisių gynybos būdų kontekste ir spręsti, ar tai nėra vieno iš užsakovo (vartotojo) gynybos būdų – kainos sumažinimo – taikymas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. J. v. UAB „Lambatas“, bylos Nr. 3K-7-581/2008.
Civilinė byla Nr. 3K-3-509/2012