Civilinė byla dėl testamento dalies pripažinimo negaliojančia ir be pagrindo įgyto turto grąžinimo.
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl CK normų, reglamentuojančių testamentinę išskirtinę ir CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo ir taikymo.
Ieškovai prašė teismo pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento jų tėvo B. U. 2010 m. rugpjūčio 20 d. sudaryto ir Palangos miesto 1-ojo notaro biuro notarės A. Bluškienės patvirtinto testamento 2-ąjį punktą CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu ir įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovams be pagrindo įgytą B. U. turtą.
Testamento 2-ąjį punktą „Visus savo ir savo tėvų paveikslus aš palieku S. K., a. k. (duomenys neskelbtini) Įpareigoju įpėdinę, priėmusią palikimą, padalinti paveikslus savo nuožiūra mano vaikams“ šalys supranta skirtingai. Ginčijamo punkto sąlygos nėra aiškios ir suprantamos, nes netiksliai nurodyta turto rūšis, statusas ir kiti būtini požymiai. Ieškovai pagal ginčijamo testamento punktą atsakovę laiko testamento vykdytoja, kuri visus B. U. ir jo tėvų paveikslus privalo padalyti jo vaikams – ieškovams. Atsakovė nurodytas sąlygas supranta ir aiškina kitaip, taigi testamento 2-asis punktas yra neaiškus ir pripažintinas negaliojančiu.
Ieškovai negalėjo patikslinti ieškinio reikalavimo įpareigoti grąžinti turtą, nes iki šiol nėra žinoma, kiek ir kokio yra turto, kurį atsakovė turi pareigą grąžinti ieškovams.
Prievolės dalykui keliami apibrėžtumo, teisėtumo, kreditoriaus intereso ir įmanomumo reikalavimai (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. v. K. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-540/2009). Teisės doktrinoje aiškinant prievolės dalyko apibrėžtumą nurodoma, kad prievolė galioja tik jeigu įmanoma nustatyti, ką skolininkas privalo duoti, padaryti ar nedaryti. Jeigu nėra galimybės nustatyti prievolės dalyko, nėra ir pačios prievolės. Apibrėžti prievolės dalyką galima vadovaujantis įvairiais kriterijais, pavyzdžiui, daiktų, kuriuos skolininkas privalo perduoti kreditoriui, rūšimi, kiekiu, kokybe, kaina, kitu individualizuojančiu požymiu. Be to, prievolės dalykas pripažintinas apibrėžtu, net jeigu jo požymiai sutartyje nėra pakankamai tiksliai išdėstyti, tačiau iš sutarties esmės, tikslo, jos sudarymo aplinkybių, šalių ketinimų galima nustatyti kriterijus, pagal kuriuos ateityje prievolės dalyką bus galima tiksliai apibrėžti (žr. Mikelėnas V. Prievolių teisė. Pirmoji dalis. Vilnius: Justitia, 2002, p. 49).
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: testamentinės išskirtinės pagrindu atsirandanti prievolė tarp įpėdinio ir išskirtinės gavėjo (-ų) turi būti apibrėžta. Tai, be kita ko, reiškia, kad tais atvejais, kai testamentine išskirtine įpėdinis yra įpareigojamas perduoti išskirtinės gavėjui (-ams) rūšiniais požymiais apibūdintus daiktus, testamente turi būti nustatyta ir perduotinų daiktų kiekis, o jei testamentinės išskirtinės gavėjų yra daugiau negu vienas – ir konkretus kiekis daiktų (ar konkreti procentinė dalis visų perduotinų daiktų), tenkantis kiekvienam testamentinės išskirtinės gavėjui atskirai, arba objektyvūs kriterijai, pagal kuriuos perduotinų daiktų kiekis ar jų procentinė dalis galėtų būti tiksliai nustatyta. Testamentinės išskirtinės sąlyga, pagal kurią teisė nuspręsti dėl testamentinės išskirtinės pagrindu atsirandančios prievolės dalyko priklauso įpėdiniui, negalioja. Šios taisyklės išimtis yra nustatyta CK 5.25 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią tais atvejais, kai testamentinės išskirtinės gavėjams perduotinų rūšies požymiais apibūdintų daiktų palikime yra keletas, pasirinkimo teisė priklauso testamentinės išskirtinės gavėjui, jeigu kitaip nenustato testamentas, t. y. testamente gali būti nustatyta įpėdinio teisė nuspręsti, kurį konkrečiai daiktą iš keleto palikimą sudarančių daiktų perduoti testamentinės išskirtinės gavėjui. Tačiau ši norma reglamentuoja tik tuos santykius, kai, testamente esant aiškiai apibrėžtam testamentinės išskirtinės gavėjams perduotinų daiktų kiekiui ar procentinei daliai (jei išskirtinės gavėjų daugiau negu vienas – ir kiekvienam iš jų tenkančiam daiktų kiekiui ar procentinei daliai), sprendžiamas klausimas dėl to, kuris (-ie) konkrečiai iš keleto į palikimo sudėtį įeinančių daiktų privalo būti perduotas (-i) testamentinės išskirtinės gavėjui (-ams). Ši norma nesuteikia teisės įpėdiniui savo nuožiūra nuspręsti dėl to, kokį skaičių palikimą sudarančių daiktų ar kokią procentinę šių daiktų dalį jis turi perduoti konkrečiam testamentinės išskirtinės gavėjui (-ams), arba vienašališkai nustatyti kriterijus, kurie nulemtų šį skaičių ar procentinę dalį. Tokia teisė disponuoti nuosavybe priklauso išimtinai testatoriui. Pastarajam nenustačius minėtų sąlygų testamente, neatsiranda pakankamai apibrėžtos prievolės, galinčios būti testamentinės išskirtinės dalyku.
Civilinė byla Nr. 3K-3-163-969/2016
(8-676) 10660