Kasacinėje byloje sprendžiama dėl skolininko atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo ir kreditorių teisių gynimo ginčijant skolininko sudarytus sandorius.
Ieškovės bankroto administratorius nustatė, kad ieškovė, būdama nemoki atsakovės naudai atliko tris banko pavedimus, atsiskaitydama už patalpų nuomą. Ieškinys grindžiamas teigiant, kad ieškovė, atsiskaitydama su atsakove, neatsiskaičiusi su pirmesnės eilės kreditoriais, kurių mokėjimo terminai buvo suėję, neturėdama pakankamai lėšų, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.9301straipsnio 1 dalyje nustatytą imperatyvų atsiskaitymo eiliškumą, todėl ieškovės atlikti ginčo atsiskaitymai su atsakove pripažintini negaliojančiais kaip pažeidžiantys kreditorių teises.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl bankrutuojančios įmonės administratoriaus kompetencijos reikšti ieškinius CK 6.9301straipsnio pagrindu toliau plėtojama išplėstinių teisėjų kolegijų lygmeniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020). Nurodytose išplėstinių teisėjų kolegijų nutartyse akcentuojama, kad CK 6.9301 straipsnyje nustatyta privaloma mokėjimų eiliškumo tvarka yra skirta įmonėms, patiriančioms laikinų finansinių sunkumų – neturinčioms pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; šis reguliavimas, priešingai negu įtvirtintas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme, nesiejamas su įmonės nemokumu ar situacija, kai yra pagrindas konstatuoti, kad įmonė ne tik šiuo metu negali, bet ir negalės ateityje atsiskaityti su kreditoriais (CK 6.9301 straipsnio 3 dalis). CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius. Taigi, remdamasis CK 6.9301 straipsnio nuostatomis, reikalavimą galėtų reikšti kreditorius, pagal atsiskaitymų eiliškumą esantis pirmiau už gavusį atsiskaitymą, bet ne neteisėtą atsiskaitymą atlikusi įmonė.
CK 1.2 straipsnyje įtvirtinti civilinių santykių teisinio reguliavimo principai, tarp jų – sutarties laisvės ir nesikišimo į privačius santykius, suponuoja, kad įstatyme įtvirtintų draudimų negalima aiškinti per plačiai įstatyme tiesiogiai nenustatytiems civiliniams santykiams. Pagal minėtą suformuotą kasacinio teismo praktiką aiškinant ir taikant CK 6.9301 straipsnį, ši teisės norma nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirta bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, todėl įmonės bankroto administratorius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.9301 straipsnio pagrindu.
Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įmonės bankroto atveju sandorių ginčijimas – bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisė ir pareiga. Įmonių bankroto įstatyme nereglamentuojami savarankiški sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai, tik akcentuojami ginčytinų sandorių požymiai – priešingumas įmonės veiklos tikslams ir (ar) galima įtaka įmonės mokumui. Dėl to bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
Civilinė byla Nr. e3K-3-231-684/2020
(8-676) 10660