Atleidimas iš darbo

Byloje sprendžiamas ginčas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir sumų, susijusių su darbu, priteisimo.  

2010 m. balandžio 22 d. ieškovas įteikė atsakovui pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2010 m. balandžio 22 d., teismas konstatavo, kad ieškovas įspėjo atsakovą apie darbo sutarties nutraukimą, nesilaikydamas DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos, tačiau kartu pažymėjo, jog, darbdaviui sutikus, darbo sutarties nutraukimas galimas ir anksčiau nustatyto keturiolikos dienų termino. 2010 m. balandžio 27 d. ieškovas patvirtino savo valią nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Bylos duomenimis, atsakovas gavo ir priėmė abu ieškovo pareiškimus, tačiau darbo sutarties nutraukimas per nustatytą terminą nebuvo įformintas.

Kasatorius (ieškovas) ginčija šį teismo sprendimą tuo pagrindu, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas turįs teisę išeiti už darbuotojo apeliacinio skundo ribų jo nenaudai ir darbdavio naudai, pažeidė CPK 414 straipsnį, kurio tikslas – apsaugoti darbuotojo, kaip ekonomiškai silpnesnės darbo santykių šalies, o ne darbdavio interesus; be to, priimdamas dėl jo, vienintelio padavusio apeliacinį skundą, blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą, pažeidė ir CPK 313 straipsnį.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga, nes jos kyla iš materialiųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis yra ribotos. Šalių padėtis darbo ginče nelygiavertė – darbdavys socialiniu ir ekonominiu aspektu yra nepalyginamai stipresnė šalis, o ginčo baigtis dažniausiai susijusi su darbuotojo ir (ar) jo šeimos pragyvenimo šaltiniu, todėl sukelia socialinę įtampą, tai turi įtakos visuomenės interesams. Atsižvelgiant į tai, tam tikrų darbo bylų nagrinėjimo ypatumų, tarp jų – teismo pareigos būti aktyviam, įtvirtinimu siekta užtikrinti būtent tos darbo ginčo šalies, kuri socialiniu ir ekonominiu požiūriu šiuose santykiuose vertintina kaip silpnesnė, interesų adekvačią apsaugą. Teismas darbo bylose privalo būti aktyvus siekdamas apsaugoti visų pirma privatų darbuotojo, kartu – viešąjį interesą. Iš darbo santykių kylančiose bylose subjektai, neturėdami galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis, negali to daryti ir civiliniame procese. Dėl to darbo ginčai įstatymų leidėjo išskiriami iš kitų civilinių ginčų, jų nagrinėjimui nustatant tam tikras išimtis. Darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kurioje bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų: įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga tam tikrus klausimus spręsti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje D. D. v. UAB „Versupis“, bylos Nr. 3K-3-113/2005; 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. UAB „Teniso pasaulis“, bylos Nr. 3K-3-384/2011).

Tokios kategorijos bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis); savo iniciatyva įtraukti dalyvauti byloje antrąjį atsakovą, jeigu nustato, kad darbuotojo ieškinys pareikštas ne tam asmeniui (CPK 414 straipsnio 2 dalis); byloje pagal darbuotojo ieškinį, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. patenkinti daugiau reikalavimų negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 417 straipsnis); darbuotojui pareiškus vieną iš įstatymuose nustatytų alternatyvių reikalavimų, nustatęs, jog tenkinti pareikštą reikalavimą nėra pagrindo, savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymų nustatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 418 straipsnis) ir pan.    

Viešojo intereso apsauga byloje dėl darbo teisinio santykio šalių ginčo nukreipta į silpnesniosios šio santykio šalies – darbuotojo – teisinių garantijų užtikrinimą, tarp jų – teisę apskųsti, jo vertinimu, neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesibaiminant, kad apeliacinės instancijos teismas pablogins jo padėtį, palyginus su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytąja. Dėl to tuo atveju, kai civilinėje byloje, iškeltoje dėl darbo teisinio santykio šalių ginčo, darbuotojui iš dalies palankus pirmosios instancijos teismo sprendimas peržiūrimas pagal jo pateiktą apeliacinį skundą, o darbdavys šio teismo sprendimo apeliacine tvarka nėra apskundęs, galioja bendrieji civilinio proceso teisės principai – dispozityviškumas bei rungimasis, teismas neturi pareigos veikti aktyviai ir teisės peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, teigiant, jog ginamas viešasis interesas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl darbo sutarties su ieškovu nutraukimo, padarė neteisingą išvadą, jog nagrinėjamoje byloje yra viešojo intereso elementas tik dėl to, kad tai darbo byla, kurios vienas iš ypatumų – aktyvus ją nagrinėjančio teismo vaidmuo.

Civilinė byla Nr. 3K-3-541/2011

Pradžia

(8-676) 10660
Scroll to Top
Konsultacija